Vakarų žemaičių tarmės ypatybės

Straipsnyje aptariama vakarų žemaičių tarmės padėtis XX a. pabaigoje. Apžvelgiama lingvistinė Klaipėdos krašto situacija, pateiktos ryškiausios fonetikos, morfologijos ir leksikos ypatybės, skiriančios vakarų žemaičius nuo kitų žemaičių. Nurodomos atskirų vakarų žemaičių šnektų ypatybės, bandoma nustatyti tų šnektų atsiradimo priežastis. Analizuojami Klaipėdos krašto asmenvardžiai. Darbui panaudota 1980–2005 m. Klaipėdos universiteto studentų ir straipsnio autoriaus iš vakarų žemaičių tarmės ploto surinkta ir autoriaus iššifruota tarminė medžiaga, taip pat 1941 m. sudaryto Klaipėdos apskrities gyventojų sąrašo duomenys. Vakarų žemaičių tarmė yra bene sparčiausiai nykstanti iš visų tarmių, todėl išlikusių jos faktų užfiksavimas yra labai svarbus. Transkripcijai naudoti lietuvių dialektologijoje įprasti ženklai. Aptariamoji vakarų žemaičių tarmė iš tikrųjų nėra vienalytė. Dėl ją sudarančių patarmių būta įvairių nuomonių. 1936 m. Walteris Fenzlau teigė, kad vakarų žemaičių tarmę sudaro trys šnektos - klaipėdiškių, priekuliškių ir šilutiškių. Vladas Grinaveckis 1973 aprašė keturias klaipėdiškių žemaičių patarmes - pietvakarių, pietų, vidurio ir šiaurės Visų minėtų kalbininkų klasifikacija yra apytikslė, patarmių skirtumai nurodyti tik bendrais bruožais. 1966 m. Zigmas Zinkevičius pastebi, kad klaipėdiškių žemaičių tarmė užima tokį mažą plotą, kad smulkesnis skirstymas darosi praktiškai nereikalingas. Daugelis vakarų žemaičių šnektų izofonų yra bendros ir šiaurės bei pietų žemaičiams. Šiaurinė klaipėdiškių dalis atrodo lyg kretingiškių, vidurinė - varniškių, o pietinė - raseiniškių ir vakarų aukštaičių tąsa.The article analyzes the situation of the Western Samogitian dialect at the end of the 20th century, overviews the linguistic situation in Klaipėda, presents most prominent phonetic, morphological and lexical peculiarities, separating the Westerners from other Samogitians, specifies the peculiarities of individual sub-dialects, attempts to identify the reasons for emergence of such sub-dialects and analyzes personal names of Klaipėda area. The study employs the dialect materials, collected by Klaipėda University students and the author of the article in the dialect area and deciphered by the author in 1980–2005 and the data of Klaipėda area residents list, drawn in 1941. The dialect is the most rapidly disappearing therefore registration of its remaining facts is especially important. Signs, usual in the Lithuanian dialectology were used for transcription. The dialect is heterogeneous. Different opinions existed on its sub-dialects. In 1936 Walter Fenzlau stated that the dialect is formed of three sub-dialects – those of Klaipėda, Priekulė and Šilutė areas residents. In 1973 Vladas Grinaveckis described four Klaipėda Samogitian sub-dialects, i. e. the Southwestern, Southern, Middle and Northern. The classifications, provided by all the said linguists are approximate, the sub-dialect differences are specified only in general terms. In 1966 Zigmas Zinkevičius noticed that the Klaipėda Samogitian dialect occupies such a small area that any smaller differentiation is no longer necessary. Most isophones of the sub-dialects are common both to Northerners and Southerners. The Northern part of the Klaipėda area residents seems as a continuation of the Kretinga area residents, the Middle part – as a continuation of the Varniai area residents and the Southern part – as a continuation of the residents of Raseiniai area and the Western Upper Lithuanians