Dėl kirčiuotų pusilgių balsių prozodijos

Straipsnyje aptariamas vakarų aukštaičių tarmės kirčiuotų pusilgių balsių prozodijos klausimas. Yra paaiškėję, kad tarmėje pozicinio ilgumo žemutinio pakilimo balsiai yra ne ilgieji, bet pusilgiai. Šių balsių vadinamoji vidurinė priegaidė tam tikrose pozicijose (greta dusliųjų priebalsių, tiksliau tariant – prieš dusliuosius ir po jų, o ypač tarp dusliųjų) tariama kaip aiški tvirtapradė. Šis tvirtapradiškumas, nors fonetikos atžvilgiu nuo tikrojo nesiskiria, funkciškai su juo nė iš tolo nesutampa, nes netrukdo kirčiui nušokti į atrakcines galūnes pagal Saussure'o ir Fortunatovo dėsnį. Vadinasi, fonetiškai tvirtapradis skiemuo morfonologiškai vertinamas panašiai kaip ilgasis tvirtagalis arba trumpasis. Galima bandyti pusilgių balsių priegaidę sieti ne su ilgųjų skiemenų akūtu, o su vidurine pusilgių balsių priegaide – laikyti ją ne savarankiška fonema, o šalutiniu vidurinės priegaidės alotonu. Bet šis sprendimas šalia tvirtapradės ir tvirtagalės įteisintų trečią priegaidę – vidurinę, kuri susijusi su balsių kiekybe: ją gali turėti tik pusilgiai balsiai, neinantys tvirtapradžių dvigarsių dėmenimis. Lieka tik viena išvada: vadinamoji vidurinė priegaidė yra ne priegaidė tikrąja to žodžio prasme, o grynas pusilgių skiemenų (ir balsių) kirtis. Ši interpretacija leidžia labai lengvai paaiškinti, kodėl tvirtapradiškasis vidurinės priegaidės variantas netrukdo kirčiui nušokti į atrakcines galūnes: skiemenys su šiuo variantu prozodijos atžvilgiu nesiskiria nuo kirčiuotųjų trumpųjų skiemenų. Kirtis į kalbamąsias galūnes šoka iš ilgųjų tvirtagalių ir visų kirčiuotų neilgųjų skiemenų.The article discusses the issue of the prosody of accented semi-long vowels in the Western Aukštaitija sub-dialect. It turned out that positional length lower rise vowels are semi-long rather than long. The so-called middle intonation of these vowels in certain positions (next to breath consonants; more specifically, before breath consonants and after them, and especially between breath consonants) is pronounced as a clear falling tone. This falling tone behaviour, though not differing from the real one phonetically, does not coincide with it functionally at all because it does not prevent the accent from shifting onto the attracting ending in accordance with Saussure and Fortunatov’s law. Therefore, a phonetically falling syllable is morphologically evaluated similarly to a long rising or short one. It is possible to try to associate the intonation of semi-long vowels not with the acute accent of long syllables, but with the medium intonation of semi-long vowels – to consider it as a secondary allotone of the medium intonation rather than an independent phoneme. This solution, however, would legalise, in addition to the falling and rising intonation, a third one – the medium intonation which is related to the quantity of vowels: it can be characteristic only to semi-long vowels that are not components of falling diphthongs. Only one conclusion remains here: the so-called medium intonation is not an intonation in the true sense of this word, but a pure accent of semi-long syllables (and vowels). This interpretation makes it very easy to explain why the falling medium intonation variant does not prevent the accent from shifting onto the attracting ending: in terms of prosody, syllables with this variant do not differ from accented short syllables. Accent shits onto the given endings from long rising and all accented not long syllables