Vaisingumo skatinimas tradicinių vestuvių papročiuose

Mergaitė nuo pat gimimo buvo rengiama ir pati rengėsi tapti motina, todėl būta gausybė apeigų, burtų ir magijos, kuriais siekta užtikrinti bendruomenės, giminės ar šeimos tęstinumą. Bevaikė šeima - užmiršta Dievo ir paniekinta žmonių. Ne veltui sakoma: „Vaikai - Dievo rasa”. Plačiai ir išsamiai įvairių vestuvinių apeigų prasmę, jų raidą, simbolių klasifikaciją, jų panaudojimą ir reikšmę vestuvėse yra tyrinėjusi A. Vyšniauskaitė (1; 2). I. Čepienė knygoje „Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai” (22) greta atskirų veikėjų funkcijų vestuvėse aptaria ir kai kurių apeigų kilmę bei prasmę. J. Balys yra užrašęs ir susisteminęs daugybę burtų ir prietarų (23) . A. J. Greimas bandė nustatyti atskirų vestuvių apeigų ryšį su senovės lietuvių dievais ir deivėmis (20). Apie velnio vaidmenį senosiose vestuvių apeigose, remdamasis įvairių žanrų tautosaka, yra rašęs N. Vėlius knygoje „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis” (27) ir t.t. Taigi galima sakyti, kad lietuvių vestuvių papročiai yra susilaukę bene didžiausio tyrinėtojų dėmesio. Šiame pranešime, taikant istorinį lyginamąjį metodą, ieškoma vaisingumą skatinančių apeigų tradicinėse vestuvėse ir senovės lietuvių dievo Perkūno sąsajų. Medžiaga rinkta iš įvairių regionų 9 a. pabaigos - 20 a. pradžios vestuvių aprašymų, pasinaudota 15-16 amžiaus rašytiniais šaltiniais, J. Balio (14), N. Laurinkienės (4) darbais apie lietuvių dievą Perkūną, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto folkloro laboratorijoje sukaupta ekspedicijų ir paties autoriaus per pastaruosius du dešimtmečius Žemaitijoje užrašyta medžiaga