Atvira širdim: Jadvyga Jonelytė-Nalivaikienė

Kai matai priešais save šitą senyvą moterį, apsigobusią ryškiai žalia skarele, su ilgais pilkšvais mūsų bobučių rūbais ir dideliais veltiniais, nelengva patikėti, kad čia ta pati tapytoja Jadvyga Nalivaikienė, kuri prieš trejetą metų (1963 m.) nustebino Vilniaus visuomenę savo talentingais, pilnais liaudiško nuoširdumo, poezijos ir betarpiškos fantazijos darbais. Ši moteris - įdomus fenomenas, visu savo šviežiu, primityviu ir savitu kūrinių pasauliu, išlaikiusiu vaikiškai atvirą žvilgsnį ir harmoningą širdį mūsų XX amžiaus sudėtingame, rafinuotame dvasiniame gyvenime ir techniškos civilizacijos sūkury, savo intuityviu sugebėjimu išreikšti natūralią, gyvą emociją, su nepajudinamu tikėjimu plastinėmis priemonėmis pasakoti prisiminimą, svajonę, legendą, įspūdį. Ir pagaliau savotišką savo biografiją, persmelktą gimtojo krašto ilgesiu ir meile. Jadvyga Jonelytė-Nalivaikienė gimė ir augo Paškonių kaime, tarp Švenčionių ir Švenčionėlių. Minkštas, lyriškas Dzūkijos peizažas, pušys, eglelės, balos, žali laukai ir geltona smiltis stebinančiai giliai įsmigo į jos sąmonę ir po daugelio metų tapo gyva kūrybine medžiaga, vaizduotės pagrindu ir širdies tiesa. Savo gimtajame kaime J. Nalivaikienė išgyveno tik iki 1914 metų. Karas nubloškė ją į tolimąją Odesą, iš kurios tik po keturiasdešimties metų ji grįžo į Lietuvą. Be rašto, be mokslo, be amato - Jadvyga taip ir neprigijo kitoje aplinkoje; triukšmingame uoste išliko tokia pat paprasta lietuviško kaimo moteris