Vaikų dainų kreipimosi žodžiai

Mokslinėje literatūroje kreipiniu vadinamas žodis ar žodžių junginys (grupė), kuriuo dažniausiai yra kreipiamasi į asmenį, kiek rečiau – gyvūną ar daiktą. Viena iš esminių kreipinio funkcijų ir yra užmegzti ryšį su adresatu. Vaikų dainų kreipiniai atspindi tris semantines grupes: 1) asmenų; 2) gyvūnų; 3) daiktų, gamtos reiškinių, augalų. Atskirą grupę sudaro dirbtiniai žodžiai, kuriais įvardijamas objektas iš pirmo žvilgsnio nėra aiškus. Straipsnyje detaliau aptariami tik įdomesni, ypatingesni šių semantinių grupių pavyzdžiai. Apibendrinant galima pasakyti, jog vaikų dainos gali būti arba suaugusiųjų adresuojamos vaikams, arba pačių vaikų kūryba. Dažnai dainos žanras lemia kalbinės raiškos atranką. Pvz., patiems mažiausiems skirtose dainose (lopšinėse, žaidinimuose) į vaikus paprastai kreipiamasi malonine mažybine forma, kuria pabrėžiamas kūdikio mažumas, meilumas, matomas adresanto ir adresato artumas. Kitokie esti erzinimai, jie dažniausiai yra atliekami didesnių vaikų, kuriems itin rūpi įsitvirtinti, pritapti socialinėje aplinkoje. Būtent šių dviejų grupių kreipiniai labiausiai ir skiriasi. Lopšinių kreipimosi žodžiai yra bene patys gražiausi, emocingi, be to, gana sudėtingos struktūros. Erzinimų kreipinių pagrindas – fonetinė raiška. Čia svarbus ne tiek turinys, kiek forma, savitas, komiškas žodžių „lipdymas“. Įdomūs reikšmės perkėlimo kreipiniai (pvz., „dobilėlis“ galvoje turimas ne augalas, o vaikas). Tokie kreipiniai – vieni gražiausių vaikų dainose. Kitų grupių kreipiniai paprastai esti vienažodžiai ar porinio kartojimo. Dažniausia kreipinių darybos priemonė – įvairios mažybinės maloninės priesagos. Gausesni stilistiškai konotuoti, o ne neutralūs kreipiniais einantys žodžiai.In scientific literature, an invocatory word is a word or phrase commonly used to address a person, more seldom – animal or inanimate object. One of the essential functions of invocatory word is to get in touch with an addressee. Invocatory words in children’s songs reflect three semantic groups: 1) people; 2) animals; 3) inanimate objects, natural phenomena, plants. Constructed words used to name an inanimate object, which at first sight is not clear, constitute an individual group. The article covers a detailed discussion of only more interesting and more special examples of these semantic groups. In summary it could be stated that children’s songs can be either addressed by adults to children or the creative work of children themselves. Often a song genre determines the selection of linguistic expression. For example, in the songs, intended for the little ones (lullabies, diversions), babies are usually addressed to in diminutives, emphasizing how little and affectionate a baby is, showing how close an addresser and an addressee are with each other. It is different with teasing. It mainly comes from older children, who wish to establish and feel that they belong in the social environment. Invocatory words of these two groups show the greatest difference. Invocatory words in lullabies are probably the most cute, emotional, and also of rather elaborate structure. The basis of invocatory words in teasing is phonetic expression. Here form is more important than content – a distinctive, comic “modeling” of words. Figurative invocatory words are interesting as well (e.g. a “little clover” means a child, not a plant). Such invocatory words are one of the cutest in children’s songs. Invocatory words of other groups are usually one-word or double repetition. The most common means of formation of invocatory words are various diminutive suffixes. There are more of stylistically connoted words than neutral invocatory words