Moišės Kulbako ir Zalmano Šneuro Vilnius: poetinė realybė prieš pakylėtą konstruktą

Straipsnis skirtas Vilniaus įvaizdžiui, sukurtam dviejų žydų poetų – Moišės Kulbako ir Zalmano Šneuro. Autorė pristato jidiš kalba parašytą Kulbako poemą "Vilne" (1926) ir hebrajišką Šneuro poemą "Vilna" (1919) kaip dviejų atvejų studiją, bandydama jose rasti inovatyvaus poetiško žydų Vilniaus vaizdavimo. Tačiau kūrinių poetikos nagrinėjimas bei tekstų siunčiamų žinučių svarstymas leidžia konstatuoti, kad iš tikrųjų nauja miesto matymo perspektyva atsiveria Kulbako tekste, tuo tarpu Šneuro poema pasitelkia ankstesnėje žydų literatūroje susiformavusios žydų Vilniaus apdainavimo tradicijos priemonių arsenalą. Abu poetai pristato Vilnių kaip „Jeruzalę“, bet Kulbako poemoje šis vaizdinys formuojasi per poetines sąsajas su klasikiniais žydų tekstais ir jų palaikytas komplikuotas metaforas, o Šneuras savo poetinę viziją grindžia „Šiaurės Jeruzalės“ kliše. Autorė teigia, kad ne tik chronologinis atstumas lėmė Kulbako modernumą ir naujumą: juk dar vėliau, po Holokausto, sukurti Vilniaus vaizdiniai estetiškai kur kas artimesni Šneuro, o ne Kulbako poetinei išraiškai. To priežastį autorė mato potrauminėje patirtyje, Šneuro atveju susijusioje su Pirmuoju pasauliniu karu, o poholokaustinėje literatūroje – su Antruoju. Kulbako poema, sukurta tarpukario žydų literatūros klestėjimo metu, nepekrautas nostalgija, todėl joje ne kuriamas idealizuotas, pusiau mitologinis miesto vaizdas, bet mėginama poetiškai interpretuoti gyvą ir tikrą žydiškąjį Vilnių.During the interwar period, many attempts were made to perceive and interpret the legacy of Jewish Vilnius, both in the city itself and abroad. Many of the images of the city created in that period betray nostalgic and half-mythological features, even while they present a living and breathing Jewish environment. This essay is a comparative case study of two literary texts that might provide some answers to these questions. One is the Hebrew poem "Vilna" by Zalman Shneour (1919), and the other is the Yiddish poem ‘Vilne’ by Moyshe Kulbak (1926). Each poet, the paper argues, set opposing goals for himself: for Shneour, it was creating an ode to a legendary centre of Jewish learning and spirituality; while Kulbak attempted to capture the pulse of the actual city that he lived in. Accordingly, Shneour essentially reiterated every traditional rhetorical trope of Jewish Vilnius, without creating a new poetic vision of it; whereas Kulbak used the potential of modernised Yiddish and Expressionist poetics to paint a vibrant and exciting portrait of the city. However, after the trauma of the physical loss of Jewish Vilnius during the Second World War, it was Shneour’s stylistic approach and depiction of the city that would prevail