Poetinės kalbotyros įvadas

Straipsnis yra Skirmanto Valento monografijos „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (Vilnius: Baltos lankos, 2007) recenzija. Knyga skirta tarpdisciplininių tyrinėjimų laukui – čia kalbininkas talkina literatūrologams. Valento knyga yra svarbi ne tik dėl lingvistinio literatūros tyrimo aspekto, bet ir dėl to, kad ją įdomu skaityti. Čia gausu įvairių duomenų iš žodžių, tautų, kultūrų istorijos bei mitologijos. Savo struktūra bei dėstymo būdu darbas primena poetinės kalbotyros vadovėlį: yra sistemiškas, nuoseklus, apibendrinantis. Monografiją sudaro trys dalys, penkiolika skyrių, septyniasdešimt šeši poskyriai, iš kurių ne vienas dar turi smulkesnius padalinius. Kiekvienas skyrelis plėtoja bendresnės temos motyvą, bet drauge yra santykiškai savarankiškas, užbaigtas tekstas; dėl to darbe nevengiama kai kurių dalykų kartojimo, pagal reikmę ne kartą grįžtama prie to paties teorinio teiginio ar eilėraščio. Galima sakyti, kad, remdamasis dviejų poetų kūryba, autorius nuosekliai išdėstė poetinės kalbotyros kursą, pradėdamas nuo fonetikos, akcentologijos, morfologijos ir baigdamas komunikaciniais teksto aspektais bei poetinės baltistikos įvadu. Valento knyga yra reikšminga ne tik literatūrologams ar kalbininkams, bet, svarbiausia, lietuvių poezijai, ir ypač tai jos daliai, kuri suka konkrečios (akustinės ir grafinės) link, o tokia poezijos tendencija šiuo metu yra labai suaktyvėjusi.The article is a review of the monograph by Skirmantas Valentas entitled “Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje” [Linguistics of the Moon (Blue Zero) in the Poetry by Vladas Braziūnas ir Sigitas Geda] (Vilnius: Baltos lankos, 2007). The book is intended for interdisciplinary research – the linguist here helps literary critics in their work. Valentas’ book is important not only because of a linguistic aspect of literary research, but also because it is interesting to read. It contains a large variety of data from the history of words, nations and cultures, and mythology. The work’s structure and method of phrasing make it similar to a textbook of poetic linguistics: the book is systematic, consistent and resumptive. The monograph consists of three parts, fifteen chapters and seventy six subchapters, a number of which are also divided. Each small part develops a motif of a more general theme, yet it is a relatively independent completed text; therefore, the work does not avoid repetition of the same theoretical statement or poem, if necessary. We can state that, on the basis of creative work by the two poets, the author consistently teaches a course in poetic linguistics from phonetics, accentology and morphology to communicative textual aspects and an introduction to poetic Baltic studies. Valentas’ book is significant to not only literary critics or linguists, but also the Lithuanian poetry, which is of the utmost importance, and especially to its part that turns towards particular (acoustic and graphic) poetry, and such a trend in poetry is now becoming increasingly strong