Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos diskusija apie Lietuvos praeitį ir dabartį

Straipsnyje analizuojama vieša poetų Cz.Miłoszo ir T. Venclovos diskusija, kuri prasidėjo „Dialogu apie Vilnių", išspausdintu 1979 metais Paryžiuje leidžiamame lenkų žurnale „Kultūra" ir tęsėsi bemaž ketvirtį amžiaus. Straipsnyje išdėstomis abiejų poetų Vilniaus vizijos. Pabrėžiama, kad kalbėdamas apie Vilnių, Cz.Miłoszas teigia, jog šis miestas jam pasiliko kaip išeities taškas, kuriame galima sugrįžti į ankstesnę harmoningą tvarką, kuri tam tikru istoriniu momentu buvo sugriauta. Prisimindamas savo jaunystės Vilnių, poetas jame visų pirma ieško jam artimos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos, kurią atranda Vilniaus universitete, masonų ložėse, filomatų draugijoje, Klajūnų klube, Vilniaus krajovcų ideologijoje ir Juozapo Pilsudskio „federacinėse svajonėse". Pažymima, kad visiškai kitoks Vilniaus paveikslas iškyla T. Venclovos laiške. Jo Vilnius - tai dabartinės Lietuvos, o ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. T. Venclovos nuomone, istorinį tęstinumą po karo išlaikė tiktai architektūra. Lenkų ir lietuvių konfliktą jis laiko kvailyste, kadangi, anot jo, jau seniai išnyko šio konflikto priežastys. Tuo tarpu Lietuvoje išlikusi polonizacijos baimė ir įprotis demonizuoti lenkus poetui atrodo istorinių kompleksų liekanos. Vis dėlto, jo nuomone, lietuviams Vilnius turi didesnę reikšmę negu lenkams, nes be jo Lietuva praranda savojo valstybingumo pagrindą. Autorė pabaigoje reziumuoja, kad nepaisant šios didelį visuomeninį atgarsį turėjusios ilgametės diskusijos, lietuvių ir lenkų santykiai praktiškai nepasikeitė.The article analyses the public discussion between poets Czesław Miłosz and Tomas Venclova, which began with “The Dialogue about Vilnius” published in the Paris-released Polish journal “Culture” in 1979 and continued for nearly a quarter century. The article outlines the two poets’ visions of Vilnius. It is emphasised that when talking about Vilnius, Miłosz says that the city remained for him as a starting point, to which one can return to the previous harmonious order that was ruined at a certain historical moment. Recalling Vilnius of his youth, the poet there, first of all, looks for the tradition of the Grand Duchy of Lithuania which is close to him and finds it in Vilnius University, Masonic lodges, Philomats Association, Wanderers Club, the ideology of Vilnius Krajowcy, and Jozef Pilsudski’s “federal dreams”. It is noted that a completely different picture of Vilnius appears in Venclova’s letter. His Vilnius is the capital city of nowadays Lithuania but not of the Grand Duchy of Lithuania. In Venclova’s view, only architecture maintained the historical continuity after the war. He considers the Polish-Lithuanian conflict as nonsense because, according to him, the causes of the conflict disappeared long ago. Meanwhile, the fear of polonisation that remains in Lithuania and the habit of demonising the Polish seems to the poet to be remains of historical complexes. However, in his opinion, Vilnius has a higher significance to Lithuanians than to Poles because without it, Lithuania would lose the base of its own statehood. The author of the article concludes at the end that, in spite of this years-long discussion that had significant societal repercussions, Lithuanian-Polish relations have virtually remained unchanged