Senamiesčio įvaizdžiai Vilniaus kultūros paveldo saugoje XX a.

Straipsnyje analizuojama, kokie Vilniaus miesto įvaizdžiai buvo sukurti XX a. kultūros paveldo saugoje, kaip juos veikė bendresnės kultūrinės raidos ir paveldo saugos tendencijos. Senamiesčio įvaizdžiai nagrinėjami tipologiškai: kalbama apie tris žiūros bei įvaizdžio tipus - integruotąjį (Vilnių kaip kraštovaizdį), fragmentuotąjį (Vilnių kaip paminklų sankaupą) ir defokusuotąjį (Vilnių kaip istorijos skeveldras). Straipsnyje teigiama, kad Vilniaus senamiesčio forma nagrinėjamuoju laikotarpiu kito, skirtingais laikotarpiais planavimo dokumentuose ieškota kitokios miesto tapatybės, siekta skirtingos reprezentacijos. Dėl Lietuvos ir Vilniaus istorinės raidos ypatumų įvaizdžiai skleidėsi tarp dviejų kraštutinybių: siekio išsaugoti bei tęsti paveldėtosios senamiesčio formos savybes ir noro panaikinti tai, kas yra, sukuriant naujoves, mažai tesusijusias su egzistuojančia duotybe. Palyginti su europinėmis paveldo saugos tendencijomis, Vilniuje mažiau rūpintasi tęsti ankstesnių kartų suformuotus įvaizdžius. Miesto kaip kraštovaizdžio įvaizdis egzistavo visais laikotarpiais, tačiau ilgainiui jį darėsi vis sunkiau formalizuoti. Ima dominuoti fragmentuotos ir defokusuotos žiūros sukurti įvaizdžiai, laikomasi modernybės suformuotos mechanistinės pasaulėjautos, nepopuliari ekologinė kultūros paveldo samprata. Paveldo saugos institucijos, kurioms tiesiogiai priklauso formalizuoti miesto įvaizdžius ne tiek bando suderinti Vilniaus senamiesčio puoselėjimo būdus su šiuolaikiniais saugos principais, kiek toleruoja miesto kaitą, diktuojamą šiuolaikinio meno sampratų ir globalizacinės plėtros.The article analyzes the images of Vilnius city, which were developed within the framework of protection of the cultural heritage of the 20th century and the ways they were influenced by more common trends of cultural development and protection of the heritage. The images of the Old Town are discussed typologically: three types of images are spoken of – the integrated (Vilnius as a landscape), fragmented (Vilnius as an accumulation of monuments) and defocused (Vilnius as a chip of history). The article states that the shape of Vilnius Old Town was changing during the period in question, different identity and representation of the city was searched for in the planning documents during different periods. Due to the peculiarities of the historical development of Lithuania and Vilnius the images were spreading between two extremes: the attempt to preserve and continue the traits of the inherited form of the Old Town and the wish to erase the existing aspects by developing the innovations, little related with the existing situation. Compared to the European trends of preservation of heritage, in Vilnius less care was taken of the continuation of the images, shaped by the previous generations. The image of the city as a landscape existed in all the periods however eventually it was becoming more and more difficult to formalize. The images, created by fragmented and defocused imaging became to dominate, the mechanistic worldview, shaped by the modern aspects was observed, the ecological concepts of cultural heritage became unpopular. The heritage protection institutions, which are directly responsible for formalizing the images of the city not only attempt to match the ways of nurturing of the Vilnius Old Town with the modern protection principles, but also tolerate the development of the city, following the concepts of the modern art and the expansion of the globalization