Mokslo draugijos ir istorinių paminklų apsauga XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvoje

1883 m. pradėjusi ryškėti lietuvių-lenkų konfrontacija, taigi ir buvusių LDK žemių kultūrinė bei politinė fragmentacija aiškius kontūrus įgavo 1905 m. revoliucijos metu. Šiuos modernių tautų formavimosi procesus liudija 1907 m. susikūrusios dvi mokslo draugijos: Lietuvių mokslo draugija (LMD), vienijusi lietuvių inteligentiją bei užsienio mokslininkus, dažniausiai tyrusius lietuvių kalbą ar istoriją, bei Towarzystwo Przyjaciół nauk w Wilnie (TPN), kuri sutelkė lenkišką kultūrą Lietuvoje atstovaujančius individus bei kitur gyvenančius lenkų mokslininkus, savo veikla vienaip ar kitaip susijusius su Lietuva. Tiesa, buvo ir tokių, kurie priklausė abiem draugijoms, taigi tokių, kuriems LDK politiškai ir kultūriškai buvo nedaloma ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Kaip visoje Vidurio ir Rytų Europoje, taip ir Lietuvoje tiek lietuvių, tiek lenkų, o vėliau ir baltarusių tautinis identitetas grindžiamas visų pirma etnokultūrinėmis kategorijomis (kalba, papročiais, tikėjimu, bendra kilme ir t. t.). Kiekvienas šių nacionalizmų, spręsdamas vidinės homogenizacijos problemas, stengėsi atsiriboti nuo kitų. Tauta buvo suvokiama kaip sub- stancialus dydis, turintis ne tik dabartį, bet ir savo praeitį bei ateitį. Vadinasi, prasidėjo ne tik atsiribojimas dabartyje, bet ir praeityje, o tai reiškė LDK kultūrinio, o vėliau ir politinio paveldo dalybas, kuriose XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje dalyvavo pirmiausia lietuviai, lenkai ir rusai. Baltarusiai į šias „varžybas“ rimčiau įsijungė tik XX a. pabaigoje. Šios dalybos pasireiškė tuo, kad lietuviai praeityje ieškojo tik lietuvybės apraiškų, lenkai - lenkiškumo ir pan. Praeičiai daugiausia taikyti modernių laikų kriterijai. Taigi tautos istorija buvo rašoma kaip kolektyvinė biografija. Kol dalintasi „popieriuje“, tol dalybos buvo santykinai neskausmingos. Problemiškiau buvo atskirti, kas lietuviška ar lenkiška tada, kai imta kalbėti apie konkrečias valstybės liekanas, pavyzdžiui, apie pilių griuvėsius. Nuo pilies pastatymo iki XIX a. pabaigos praėjo ne vienas šimtas metų, keitėsi jos funkcijos, politinė, socialinė bei kultūrinė krašto situacija. Dėl to atsirado įvairios interpretacijos. Čia nagrinėsime, kaip visuomenė suvokė abiejų Trakų (salos ir pusiasalio) bei Vilniaus Gedimino pilių, kaip kultūrinių vertybių, svarbą ir kokia simbolinė vieta teko šiems objektams kiekvieno nacionalizmo ideologijoje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Šie paminklai pasirinkti neatsitiktinai. Kaip tik jų apsauga nuo tolesnio nykimo tuo metu susilaukė didžiausio visuomenės ir valdžios dėmesio. Istorinėje literatūroje atskirų institucijų ar asmenų pastangos rūpinantis šių paminklų likimu jau buvo ne kartą aptartos, tačiau niekas nebandė tyrinėti visų suinteresuotų pusių veiksmų, o juo labiau simbolinės šių objektų reikšmės tuometinei visuomenei