Įsivaizduojamų bendruomenių iššūkiai politinei antropologijai Lietuvoje

Straipsnyje kalbama apie postkolonializmo situacijos ir šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės paskatintą įsivaizduojamų bendruomenių kūrimą bei jų ekonominius, kultūrinius, politinius poreikius ir reikmes Lietuvoje. Baltiškasis ir ypač lietuviškasis postkolonializmas yra tiesiogiai siejamas su etnografine, mitologine ir magine-menine vaizduote, kuri buvo plėtojama sovietinėje Lietuvoje ir kuri tapo dvasinės rezistencijos šaltiniu. Skirtingai nei sovietų režimo konstruotas supranacionalizmas ir sovietinis identitetas, rezistencinė asmens tapatybė buvo siejama su Lietuvos rašytojų ir tapytojų kūriniais, istorikų ir etnografų darbais. Jų kūriniuose buvo plėtojamos nacionalinės istorinės vizijos, aukštinama pagoniškoji Lietuva, jos įsivaizduojami papročiai, literatūrinė mitografija, sentimentalios politinės utopijos, ypač apie LDK, maginio realizmo žanras poezijoje, prozoje, dailėje. Straipsnyje remiamasi M. Gimbutienės, V. Kelertas, A. Sverdiolo įžvalgomis apie postkolonializmo dvasią kai kuriuose lietuvių rašytojų ir menininkų kūriniuose plėtojant emocines praeities vizijas ir taip retrospektyviai konstruojant naujuosius tapatumus. Taip pat remiamasi B. Andersono, E. Laclau samprotavimais apie geismo, lūkesčio ir simbolinės politinės kūrybos santykį bei asmens ir bendruomenės tapatumus, apeliuojama į T.B. Hanseno bei J. Friedmano antropologines pastabas apie tapatumo vaizduotės pokyčius postmodernioje, globalioje, vartotojiškoje visuomenėje. Svarbų indėlį formuojant neotribalistinę vaizduotę ir kūrybą Lietuvoje padarė etnografų darbai, pirmiausia P. Dundulienė, N. Vėlius, J. Greimas, bei daugelio kraštotyrininkų raštai. Pažymėtina ironija: autorių, tyrinėjusių ikikrikščioniškąją lietuvių pasaulėžiūrą, kūriniai vėliau tapo baltų religijos (pagonių) ir neotribalizmo atgimimo šaltiniu, vienu svarbiausiųjų ideologijos impulsų. Tiesa, šalia lietuviškosios etnografijos čia taip pat buvo pasitelkiama ir pasaulinė mitologija bei neošamanizmo kūriniai. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo plėtojamas neotribalistinis žemaičių, žiemgalių nacionalizmas bei jotvingių, kuršių vizijos, atkuriamos bajorų sąjungos, gaivinamos imaginacinės LDK kultūros versijos, kurių ryškiausia figūra tapo atstatomi/kuriami buvę/dabartiniai Valdovų rūmai. Pagaliau šiuolaikinė vartotojiška kultūra palaiko ir platesnį įsivaizduojamų bendruomenių spektrą, siejamą su naujosiomis religijomis, jaunimo subkultūromis, fantastų klubais, skonio ir stiliaus draugijomis ir t. t. Politinės antropologijos požiūriu, šis neomitologijos ir naujųjų įsivaizduojamų identitetu plitimas yra įdomus kaip naujas ekonominis, gamybinis stimulas, vartotojiškas ir postmodernus visuomenės struktūravimas bei kaip nauji bendruomeniniai politiniai reikalavimai, susiję su kitokiu teritoriniu-administraciniu Lietuvos padalijimu. Pavyzdžiui, buvęs LR prezidentas R. Paksas skelbė idėją, kad įprastines apskritis reikėtų keisti padalijimu į žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių žemes. Šis įsivaizduojamas padalijimas yra tiek pat mitologiškas kaip ir žiemgalių reikalavimai atsižvelgti į istorinę genčių patirtį ar į baltų reikalavimą atsižvelgti į baltų religijos žmonių ritualinius ar šventinius poreikius. […]The aim of the article is to discuss the origins and issues of neo-tribalist and neo-pagan movements and their cultural, political, educational, international effect in Lithuania. The main object of our investigations is activities of modern neo-Semigallians (žiemgaliai) and Samogitians (žemaičiai). The main problem for analysis is the kind of impact Lithuanian ethnology has on supporting new imagined identities and modern consumer demands support for making new cultural, social, and historical identities