Specialus mokymas Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje

Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. pagrindinės Lietuvos žemės atiteko baudžiavinei Rusijai. Lietuvos prijungimas prie Rusijos rinkos paskatino prekybinių – ekonominių santykių vystymąsi. Ekonominiai ryšiai paspartino feodalinės santvarkos irimą ir kapitalistinių santykių formavimąsi Lietuvoje. Dėl besivystančių ekonominių santykių XVIII a. ir XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje vis labiau auga su žemės ūkio progresu susijęs techninis žemės ūkio gamybos apdirbimas. Tačiau gamybos vystymasis arba mokslo, technikos, žemės ūkio, transporto bei visos šalies ekonomikos progresas išplečia specialybių rūšis ir reikalauja atitinkamos kvalifikuotos ir pagalbinės darbo jėgos, kuri turėtų tam tikras žinias ir darbo įgūdžius. Pagalbinės darbo jėgos poreikis buvo tenkinamas valstiečiais-baudžiauninkais ir pagrinde iš užsienio atvežamais brangiai apmokamais meistrais. Vietinių specialistų paruošimas vėlavo. Atvykę meistrai su panieka žiūrėjo į vietinius gyventojus, mokė juos nenoriai arba išvis atsisakydavo tai daryti. Todėl kvalifikuotos darbo jėgos paruošimas besivystančiai pramonei, žemės ūkiui, o taip pat vandens ir žemės susisiekimo kelių bei miestų statybai galėjo vykti mokymosi įstaigose trimis būdais: 1) Organizuojant Vilniaus aukštojoje mokykloje specialias katedras, kurios ruoštų specialistus; 2) Steigiant naujo tipo specialiosios paskirties mokymo įstaigas bei kursus; 3) Pertvarkant bendrojo lavinimo mokyklas į tokias mokymo įstaigas, į kurių mokymo planą įeitų taikomieji dalykai. Tokio specialaus mokymo vystymąsi skatino paveldėtos Edukacinės komisijos mokyklų tradicijos, reorganizuoto Vilniaus universiteto ir jo plataus bendrojo lavinimo mokymo įstaigų ir prie jų veikiančių specialiųjų mokyklų tinklo veikla, o taip pat ir ypatingos sąlygos Vilniaus mokslo apygardoje. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas praktinių specialybės įgūdžių ugdymui. Buvo atsižvelgta į tai, kad pagrindiniai bendro lavinimo dalykai sudaro pagrindą specialių dalykų mokymui. Nuslopinus 1832 m. sukilimą buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir prie jo veikusios specialiosios mokymo įstaigos, likviduota Vilniaus mokslo apygarda, o iš bendro lavinimo mokyklų programų pašalinti taikomieji specialaus mokymo dalykai. Po sukilimo Vilniaus mokslo apygardoje įsigaliojo 1828 m. išleistos reakcinės nuostatos, pagal kurias buvo įvedamos dvi luomų principu paremtos mokymo sistemos. Specialus kadrų ruošimo krašto poreikiams mokymas vyko trimis kryptimis: 1) Buvo steigiamos specialiosios žemės ūkio mokymo įstaigos ruošti specialistus žemės ūkiui; 2) Profesionaliam mokymui buvo skirtos specialiosios mokymo įstaigos ir kursai; 3) Rankų darbo ir amatų mokymas buvo vykdomas specialiose tam skirtose mokymo įstaigose, klasėse ir specialiose pamokose