Lietuvos Respublikos institucijų perkėlimas į Vilnių 1939– 1940 metais: planai ir jų įgyvendinimas

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos valstybinių institucijų perkėlimo iš Kauno į Vilnių 1939– 1940 m. procesas, analizuojama Lietuvos valdžios pozicija tuo klausimu, perkėlimo mechanizmas, aptariami perkėlimo akcijos rezultatai. Remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga teigiama, kad Lietuvos valdžios pozicijai dėl valstybinių institucijų perkėlimo į Vilnių turėjo įtakos keli veiksniai: 1) Vakarų valstybių neigiama pozicija dėl Lietuvos sostinės perkėlimo iš Kauno į Vilnių, nurodant, kad Vilniaus priklausomybės klausimas – ateities sprendimų reikalas; 2) nepalanki Lietuvos ūkinė ir socialinė padėtis; 3) Vilniaus padėties išskirtinumas. Tačiau Lietuvos vyriausybės sprendimu valstybinės institucijos laipsniškai buvo perkeliamos į Vilnių pradedant nuo viešajai tvarkai, saugumui, socialinei padėčiai stabilizuoti būtinų struktūrų (policijos, saugumo, ūkio organizacijos) ir baigiant mokslo bei švietimo įstaigomis. Tuo pat metu buvo įgyvendinama ir tų institucijų darbuotojų perkėlimo praktika. Nagrinėtas procesas paveikė Vilniaus miesto etninę demografinę struktūrą ir tarpetninius lietuvių ir lenkų santykius. Buvo planuojama į miestą nukreipti apie 12 tūkst. tarnautojų, kurie kartu su šeimų nariais (apie 35 tūkst. asmenų) būtų labai padidinę lietuvių skaičių mieste. Tačiau šie planai nevirto realybe. Perkėlimo akcijos statistinė išraiška atrodė taip: nukreiptų į tarnybas, atvykusių studijuoti ar gyventi į Vilnių buvo apie 12 tūkst. lietuvių. Pridėjus Vilniaus lietuvių bendruomenės narius, lietuvius pabėgėlius, 1940 m. vasarą Vilniuje gyveno apie 18 tūkst. lietuvių. To meto Vilniaus miesto gyventojų buvo apie 200 tūkst. (neskaičiuojant karo pabėgėlių). Stereotipais paremtas mąstymas veikė tarpetninius lietuvių ir lenkų santykius. Tiek vieni, tiek kiti neturėjo objektyvios informacijos apie gyvenimą Lietuvoje ir Vilniaus mieste, abi pusės laikėsi izoliacinės pozicijos, daugiausia bendravo tik savo bendruomenėse. Todėl prie Vilniuje egzistavusių žydų, lenkų, rusų, baltarusių pasaulių atsirado dar vienas – atvykusių lietuvių – pasaulis.On 27 October 1939, Vilnius and its region de facto became a part of Lithuania. The process of integration of the city and the whole region into the Republic of Lithuania, which also involved the resettlement of certain public authorities and institutions in the historical capital, began. The article analyses the transfer of Lithuanian public authorities and institutions from Kaunas to Vilnius between 1939 and 1940, reveals the position of the Lithuanian government regarding their relocation to Vilnius, its mechanism, discusses the results achieved, their statistical expression, and the impact on the ethnic-demographic situation in Vilnius