Lietuvos meninio paveldo dalybos nacių okupacijos metais ir Mikalojaus Vorobjovo veikla

Straipsnyje nagrinėjamas klausimas ar 20 amžiaus Lietuvoje mėginta rašyti politiškai angažuotą dailės istoriją ir, jei taip, kaip šis procesas atrodė Antrojo pasaulinio karo metais. Aiškintasi, ar Lietuvoje buvo bandymų vietinę dailės istoriją rašyti per vokišką prizmę ir kaip germanizacijos procesai reiškėsi Lietuvos dailės istorijai. Pagrindinis dėmesys skiriamas intelektualui, dailės istorikui ir kritikui Mikalojui Vorobjovui, kuris dirbo Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Pirminis jo darbų tikslas buvo pristatyti Vilniaus kraštą ir architektūrą „Kauno Lietuvos“ gyventojams, kurie anksčiau nebuvo matęs istorinės Lietuvos sostinės. Lietuvą užėmus naciams, Vorobjovas dėl palankumo vokiečiams ir vokiečių kultūrai tapo puikiu kandidatu kurti naują ir vokiečiams palankią Lietuvos meno istoriją. Tą jis galėjo daryti ramesniu 1941-1943 m. periodu. Iki 1943 m. M. Vorobjovas skaitė paskaitas, populiarino Vilniaus architektūrinį paveldą, užsiėmė paveldosaugine veikla, organizavo ekskursijas po Vilnių. Vienas iš vokiečių valdžios užsakymų šiam meno istorikui buvo vokiečių įtakos Vilniaus barokui tyrinėjimas, paskatinęs M. Vorobjovą susidomėti iš Vokietijos kilusio architekto Jono Kristupo Glaubitzo kūryba: atlikti tyrimai iki šių dienų yra palikę svarbią žymę architektūros istorijoje. Daroma išvada, jog vokiškosios mokyklos paveiktas M. Vorobjovas pritaikė naujus dailės tyrimo būdus lokaliniuose Lietuvos dailės istorijos tyrimuose, todėl turėtų būti vertinamas ne kaip okupacinės valdžios bendrininkas, o kaip dailės istorijos inovatorius