Kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko naujadarus

Straipsnyje tiriama, kaip Mikalojus Daukša vertė Jokūbo Vuiko „Mažosios postilės“ naujadarus. Iš viso aptariami septyni Vuiko naujadarai. Naujadaro nėra kalbos inventoriuje kaip atskiro leksikos vieneto, todėl vertėjui lieka kontekstas, kurio vaidmuo naujadarui suprasti didesnis nei šiaip žodžiui. Svarbiausia – naujadaro sandara, jos suvokimas bendrajame kalbos darybos sistemos fone. Iš apžvalgos ryškėja, kad su naujadarų vertimo sunkumais Daukša dorojosi visai sėkmingai. Vuikas naujadarų griebdavosi retai ir bemaž vien tokių, kurie neišklysdavo už lenkų kalbos įprastinės žodžių darybos sistemos ribų ir todėl buvo pakankamai aiškūs, suprantami. Versdamas palyginti savarankiškai, ne pamorfemiui, pirmiausia žiūrėdamas perteikti turinį, Daukša dažniau ieškojo ar darėsi ne panašų lietuvišką darinį, o tenkinosi iš esmės pamatinių žodžių vertimu: chlopczysko – vaikas, krwawotok – kraujo plūdimas. Tik sykį vietoj Vuiko naujadaro atsiranda jo vertinys: wsiarz – kieminykas. Dar viena išeitis – naujadaro skolinimas, paprasčiausias perkėlimas į lietuvišką vertimą, labiau pateisinamas tik tada, kai šalia yra toks pat skolintas pamatinis žodis: sakramentarz – sakramentorius : sakramentas. Panašiai kaip tikrieji naujadarai perteikiami ir maišiniai – arba pirmojo žodžio iš dviejų kryžminamųjų reikšmės atliepiniu: mateniatactwa – matematikos, matematacz – matematikas, arba skolinant maišinį: matematacz – maklematočius (klaidingai vietoj matematočius). Tik atskiresnis atgalinis naujadaras ropa (iš ropucha) Daukšos nesuprastas ir išverstas kaip jo homonimas – pūliai (sklimstė).The article analyses the way Mikalojus Daukša translated neologisms in Jokūbas Vuikas' "Mažosios postilės". Seven neologisms by Vuikas are discussed. Neologisms are not included into the linguistic inventory as separate lexical units, therefore, the translator works with the contexts, the role of which in perceiving a neologism is more important than that of a word. The most important thing is the structure of a neologism, its perception in the general context of word formation. The review demonstrates that Daukša was successfully dealing with difficulties when translating neologisms. Vuikas rarely used neologisms, and those he used did not go beyond the common boundaries of the word formation system of the Polish language, and therefore, they were rather understandable and clear. Seeking to convey the content, Daukšta usually translated the fundamental words instead of searching for a similar Lithuanian word combination: chlopczysko – vaikas (a child), krwawotok – kraujo plūdimas (blood flow). Only once he translated a Vuikas' neologism: wsiarz – kieminykas. Another way was to borrow a neologism and to transfer it into the Lithuanian translation. This method was justified only if there was the same borrowed fundamental word: sakramentarz – sakramentorius: sakramentas. A similar method was applied with regard to mixed neologisms: by translating one of the two words (mateniatactwa – matematikos, matematacz – matematikas), or by borrowing the mixed neologism (matematacz – maklematočius). Only one neologism ropa Daukša did not understand and translated as its homonym – pūliai