Kalbininko kalbotyra apie nekalbininkų kalbotyrą

Recenzuojamoje monografijoje Kazimiero Župerkos „Metalingvistika. Nekalbininkų kalbotyra“ susisteminta daugelio metų medžiaga apie metakalbą – tai žodžiai ir frazės pačių įvairiausių žanrų tekstuose, kur svarstoma, kaip paaiškinti (kaip čia pasakius; kad ir kaip pavadinsi; trūksta žodžių; ne tas žodis; kitaip sakant) žodžio reikšmę, kilmę ar kaitą (kaip dabar jauni žmonės sako; kaip seniau sakydavo); vertinama estetinė ar etinė raiška (per skambiai pasakyta, kalbant valdiškai, gatvės žargonu, švelniai tariant), nurodomas raiškos šaltinis (kaip sakoma, kaimo žmonių vadinami, anot klasiko). Metakalbos terminas išsamiai aptariamas teorinėje apžvalgoje „Nekalbininkų kalbotyros objektas“. Recenzentė išskiria mokslinio darbo metakalbą, kuri dar vadinama metatekstu ar metadiskursu. Norint išvengti sąvokos daugiareikšmiškumo recenzentės nuomone būtų prasminga įteisinti dvi sąvokas: metakalbą ir metatekstą, aiškiai atskiriant jų vartosenos sritis. Metakalba yra išskirtinis nemokslinių tekstų bruožas. Tą pabrėžia monografijos paantraštė „Nekalbininkų kalbotyra“ ir kiti to paties reiškinio pavadinimai: liaudies, naivioji, neprofesinė, poetinė. Knygos paantraštė žaismingai dviprasmiška, nes ją galima suvokti ir kaip tiriamąjį objektą, t. y. kalbininkų pasakymus apie kalbą, ir kaip to objekto sociolingvistinį tyrimą. Pirmasis pavadinimo žodis „metalingvistika“ kaip tik ir pastiprina antrąją interpretaciją. Tai yra lingvistikos darbas apie lietuviškąją metakalbą, tarsi trečias abstraktumo lygmuo, jei pirmuoju laikytume pačią kalbą, antruoju – bandymus ją vartojant komentuoti