Foreign Policy of Lithuania: Linking Theory to Practice

2004 m. Lietuva įstojo į ES ir NATO – pasiekė du nuo nepriklausomybės atkūrimo svarbiausius užsienio politikos tikslus. Tačiau šalis dar turi įtvirtinti savo padėtį ir statusą euroatlantinėje liberalių demokratijų bendrijoje [...] dinamiškoje globalioje ir Europos strateginėje aplinkoje, kurią geriausiai apibūdina nesilpstanti transatlantinių santykių įtampa, Rusijos balansavimas tarp reimperizacijos ir dezintegracijos bei besitęsiantis vidinis politinis ir ekonominis ES sąstingis. Atsispirdami nuo dabartinės racionalizmo ir reflektyvizmo priešpriešos tarptautinių santykių disciplinoje analizės, straipsnio autoriai nuosekliai nagrinėja ir lygina Lietuvos užsienio ir saugumo politikos alternatyvas bei bando ieškoti abiejų požiūrių sintezės [...]. [A]utorių nuomone, Lietuvos užsienio politikos formuotojai turėtų, kai galima, „žaisti“ pagal postmodernios politikos taisykles, tačiau visada prisiminti geopolitiką, kai būtina. Straipsnyje, remiantis teorine realistinio ir konstruktyvistinio požiūrio į užsienio politiką sinteze, teigiama, kad Lietuvos euroatlantizmas neturėtų nustelbti visų kitų visuomenės interesų bei problemų, nes narystė ES Lietuvos visuomenės gyvenimui turi daug labiau jaučiamų ir ilgalaikių padarinių, kitaip nei narystė NATO ar santykiai su JAV. Europos politikoje Lietuva turi internalizuoti ES kaip savo korporatyvinės tapatybės dalį ir žvelgti į Europa ne kaip į politikos objektą, bet suvokti, kad Lietuva pati yra Europos politikos subjektas – neatskiriama Europos kolektyvinės tapatybės dalis, ir efektyviai prisidėti prie paneuropinės politikos formavimo.In 2004, Lithuania successfully implemented its two most important foreign policy goals – becoming the member of both the European Union and NATO. However, the country now has to assert its status and position in the Euro-Atlan-tic community of liberal democracies [… ] global and European strategic environment is best characterised by an ever-growing uncertainty […]. In the first part the authors address the current state of affairs in IR theory, in particular, the rationalist – constructivist debate. In the second part, the authors interchangeably explore and compare the policy options that can be derived from the two different worldviews. […] Lithuanian decision makers will therefore have to “play” in accordance with postmodern rules when possible, but to remember geopolitics, if necessary. Grounding their view on theoretical synthesis of constructivist and neorealist approaches to foreign policy, the authors assert that Lithuania's Euroatlantism should not overshadow all other interests and problems of the society. The membership in the EU will have far reaching and long term consequences on Lithuanian society – the same cannot be said about membership in NATO, or relations with the US. Lithuania must internalize the EU as a part of its own corporate identity because Lithuania itself is a part of Europe's collective identity. Therefore, Lithuanian political elite should cease to consider Europe as an object of Lithuanian foreign policy, rather it should become conscious of itself as a subject of European policy, contributing to its formation