Critical reflections on Lithuanian foreign policy

Straipsnyje nagrinėjamos pamatinės Lietuvos užsienio politikos nuostatos siekiant kritiškai įvertinti jų pranašumas ir trūkumus. Išeities taškas yra 1994 m. parengta Lietuvos užsienio politikos koncepcija, kurioje suformuluotais strateginiais užsienio politikos tikslais ši politika buvo grindžiama iki 2004 m., kai Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare. Nors 2004 m. buvo pradėta vykdyti vadinamoji naujoji Lietuvos užsienio politika, strateginiai užsienio politikos tikslai, užsibrėžti 1994 m., autoriaus nuomone, nėra iki galo pasiekti. Lietuva vis dar nėra visavertė ES ir NATO narė, o santykiai su tokia svarbia kaimyne kaip Rusija nėra geri. Straipsnyje bandoma aiškintis, ar jie yra įtempti tik dėl Rusijos, ar ir dėl Lietuvos užsienio politikos ypatumų. Santykiai su Rusija nagrinėjami Lietuvos santykių su JAV ir ES kontekste. Kritiškai vertinama kertinė naujosios Lietuvos užsienio politikos idėja – Lietuvos kaip regiono centro ar lyderio koncepcija. Apibendrinant analitines įžvalgas straipsnyje teigiama, kad ši koncepcija, pirma, yra nerealistiška, antra, nesusijusi su nacionaliniais Lietuvos interesais ir, trečia, komplikuoja Lietuvos santykius su kitomis ES šalimis ir su Rusija. Straipsnis baigiamas išvada, kad Lietuvos gebėjimai ginti savo nacionalinius interesus ES, svarbiausioje jai organizacijoje, kurios parama kilus krizei yra tiesiog gyvybiškai svarbi, liko menki ir jų gerinimo valstybė kažkodėl nelaiko prioritetu. Nors Rytų politika ir ypač santykiai su Rusija Lietuvai yra labai svarbūs, Lietuvos užsienio politikos pagrindas turi būti jos Vakarų politika.The article deals with the fundamentals of Lithuanian foreign policy. It is an attempt to evaluate its advantages and shortcomings. The author’s point of departure is the Lithuania’s Foreign Policy Concept of 1994, which specified strategic goals of the Lithuanian foreign policy until the country joined the EU and NATO in 2004. Although the so-called new Lithuanian foreign policy was launched in 2004, the author has serious doubts that the strategic goals of the Lithuanian foreign policy as defined in 1994 were fully achieved by 2004. Lithuania is not a full-fledged member of either the EU or NATO, and its relations with such an important neighbour as Russia are not good enough. The article seeks to explore whether the tension between the two countries have been caused solely by the Russian policy or is the Lithuanian foreign policy also to blame. The relations with Russia are examined in the context of Lithuania’s relations with the USA and the EU. The crucial idea of the new Lithuanian foreign policy i.e. that of the centre or leader of the region, is put under scrutiny. The author claims that this concept is, first of all, unrealistic, second, attempts to play that role having nothing to do with national interests of Lithuania, and thirdly, complicates the relations both with other EU states and Russia. The article ends with a conclusion that Lithuania’s abilities to defend its national interests in the most important organisation for Lithuania, i.e. the EU, the support of which is vitally important in the event of a crisis, remain poor, and, for some reason, the state does not set this issue as a priority one