Lithuanian foreign policy on the cross-road of theories and practice

2004 m. Lietuva įstojo į ES ir NATO – pasiekė du nuo nepriklausomybės atkūrimo svarbiausius užsienio politikos tikslus. Tačiau šalis dar turi įtvirtinti savo padėtį ir statusą euroatlantinėje liberalių demokratijų bendrijoje [...] dinamiškoje globalioje ir Europos strateginėje aplinkoje, kurią geriausiai apibūdina nesilpstanti transatlantinių santykių įtampa, Rusijos balansavimas tarp reimperizacijos ir dezintegracijos bei besitęsiantis vidinis politinis ir ekonominis ES sąstingis. Atsispirdami nuo dabartinės racionalizmo ir reflektyvizmo priešpriešos tarptautinių santykių disciplinoje analizės, straipsnio autoriai nuosekliai nagrinėja ir lygina Lietuvos užsienio ir saugumo politikos alternatyvas bei bando ieškoti abiejų požiūrių sintezės [...].Autorių nuomone, Lietuvos užsienio politikos formuotojai turėtų, kai galima, „žaisti“ pagal postmodernios politikos taisykles, tačiau visada prisiminti geopolitiką, kai būtina. Straipsnyje, remiantis teorine realistinio ir konstruktyvistinio požiūrio į užsienio politiką sinteze, teigiama, kad Lietuvos euroatlantizmas neturėtų nustelbti visų kitų visuomenės interesų bei problemų, nes narystė ES Lietuvos visuomenės gyvenimui turi daug labiau jaučiamų ir ilgalaikių padarinių, kitaip nei narystė NATO ar santykiai su JAV. Europos politikoje Lietuva turi internalizuoti ES kaip savo korporatyvinės tapatybės dalį ir žvelgti į Europa ne kaip į politikos objektą, bet suvokti, kad Lietuva pati yra Europos politikos subjektas – neatskiriama Europos kolektyvinės tapatybės dalis, ir efektyviai prisidėti prie paneuropinės politikos formavimo.By joining the EU and NATO in 2004, Lithuania has accomplished two most important goals since the restoration of independence. However, the country still has to consolidate its position in the Euro Atlantic community of liberal democracies […] in the dynamic global and European strategic environment which is best demonstrated by the unrelenting tension in transatlantic relations, Russia’s balancing between reimperisation and disintegration, and by the continuing political and economic stagnation of the EU. Using the analysis of the antithesis between rationalism and reflectivism within the international relations discipline as a launching pad, the authors examine and compare the alternatives of Lithuanian foreign and security policy. Subsequently, they search for the synthesis of both views. According to the authors, when possible, the formers of Lithuanian foreign policy ought to “play” by the rules of post-modern politics, yet always to recall geopolitics, if necessary. Using the synthesis of the realistic and constructivist view of the foreign policy, the article asserts that Lithuanian euroatlantism should not eclipse the other interests and problems of the society since membership in the EU, unlike NATO membership or relations with the USA will have long-term results. In European politics, Lithuania must internalize the EU as a part of its own corporate identity and see Europe not as a political object but rather realize that Lithuania itself is a subject of European politics, that is, an inseparable part of Europe’s collective identity contributing to the formation of pan-European politics