The Discrepancy of Lithuanian foreign policy

Šiame straipsnyje siekiama įvertinti Lietuvos užsienio politiką Europos Sąjungos normatyvinės galios kontekste. Pirmiausia straipsnyje pateikiama Lietuvos užsienio politikos iki šalies įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO apžvalga, taip pat pristatoma Lietuvos užsienio politikos darbotvarkės peržiūra, įvykusi šaliai tapus šių tarptautinių organizacijų nare, nagrinėjamos užsienio politikos peržiūros kryptys bei jų prielaidos. Antra, straipsnyje analizuojami normatyvinės Lietuvos užsienio politikos dimensijos klausimai bei šios dimensijos santykis su Europos Sąjungos normatyvinės galios ypatumais. Analizės dėmesio centre atsiduria kelios temos: pirma, normų ir vertybių vaidmuo Lietuvos užsienio politikoje; antra, svarbiausi Lietuvos prioritetai ir lūkesčiai Europos Sąjungos užsienio politikos sektoriuje; trečia, šalies pozicija dėl politinio sąlygotumo įvedimo Europos Sąjungos išorės santykiuose bei, ketvirta, žmogiškojo saugumo dimensija Lietuvos užsienio politikoje. Minėtų temų analizė straipsnyje baigiama išvada, kad Lietuvai nesiseka nei prisidėti prie Europos Sąjungos normatyvinės galios, nei pasinaudoti šios Europos Sąjungos užsienio politikos dimensijos teikiamais privalumais. Tokia situacija susiklostė todėl, kad normatyvinės nacionalinės užsienio politikos vaizdinys tėra fasadas, maskuojantis realiai tarptautinėje politinėje arenoje Lietuvos taikomą ir demonstruojamą „realpolitik“ logiką.This article aims at evaluating Lithuanian foreign policy in the context of the EU's normative power. First, a brief review of Lithuanian foreign policy prior to its membership in the EU and NATO, as well as the reload of Lithuanian foreign policy agenda immediately after its accession is presented and explanation of the rationale behind it is provided. This is followed by a discussion of issues concerning the normative dimension of recent Lithuanian foreign policy and its correspondence to the one of the EU. Subsequent analysis focuses primarily on (1) the role of norms and values in Lithuanian foreign policy; (2) Lithuania's main priorities and expectations in light of EU foreign policy; (3) the country's position on the introduction of political conditionality in EU external relations; and finally, (4) the human security dimension of Lithuanian foreign policy. The examination of the abovementioned questions results into the conclusion that Lithuania fails to become a beneficiary of and contributor to the EU's normative power mostly because, under the normative façade of its foreign policy, Lithuania's actions on international arena are still determined by the Realpolitik way of thinking