Common foreign and security policy of the EU: the role of small state Lithuania

Europos Sąjunga, didžiausias viršvalstybinis projektas pasaulio istorijoje, tampa tarptautiniu saugumo aktoriumi. Daugelį metų išorinės ir vidinės jėgos jai neleido šia linkme padaryti pažangos. ES buvo griežtai ekonominis projektas. Po SSRS žlugimo, JAV iškilus kaip vienintelei didžiajai galiai, naujame vienpoliame pasaulyje Europa pradėjo ieškoti savo naujos tarptautinės tapatybės. 1993 m. pradėta Europos Sąjungos sutartimi, prieš tai vadinta Europos politiniu bendradarbiavimu, Bendroji usžeinio ir saugumo politika (BUSP) atrodė kaip reikšmingas žingsnis link naujos Europos integracijos eros. Tačiau, naudodami tarptautinių santykių ir Europos integracijos teorijas: racionalizmą, liberalizmą, funkcionalizmą ir federalizmą, matome, kad „aukštosios politikos“ ypatumas neleidžia ES pasiekti reliatyvios integracijos „žemosios politikos“ sferoje sėkmės. Todėl BUSP yra griežtai tarpvyriausybinio pobūdžio. Vietoj to, kad būtų didžiąja galia, ES yra tik pilietinė ar normatyvinė galia. Mažosios valstybės sudaro ES narių daugum��. Tačiau, akivaizdu, kad dauguma su BUSP susijusiu iniciatyvų yra inicijuojamos didžiųjų Europos valstybių. Prancūzija, Vokietija ir JK dominuoja ES užsienio politikoje. Pagal požiūrį į BUSP, nepaisant problematiškos mažos valstybės koncepcijos, galime išskirti 3 šalių grupes ir teoriniame lygmenyje apsvarstyti jų užsienio politikos veiksmus. Kai kurios neutralios, taip pat kaip keletas, JAV įtaką siekiančių atsverti mažųjų NATO narių, remia glaudesnę Europos saugumo integraciją. Tokia požiūris atitinka Prancūzijos ir Vokietijos interesus. Kitoms, priešingai, NATO- tai vienintelis saugumą garantuojantis aktorius, kurio svarbos jokiu būdu negalima sumažinti. Lietuva- tai nauja ir maža ES bei NATO narė. Dėl nesenai prasidėjusios dvigubos narystės (svarbiausių užsienio politikos tikslų), Lietuva ieško naujų užsienio politikos krypčių. Nepaisant to, kai kas jau yra aišku. Sunki istorinė patirtis, nestabilios Rusijos artumas ir legitimus nepasitikėjimas Vokietija bei Prancūzija, Lietuvą daro uolia proatlantiška valstybe. Bet koks NATO pozicijų menkinimas, Vilniuje bus sutinkamas prieštaravimais. Kitą vertus, BUSP Lietuvai teikia galimybę pakiesti sunkius dvišalius santykius su Rusija į daugiašalį bendradarbiavimą ES rėmuose. Naujas Lietuvos siekis tapti buvusios SSRS šalių regiono lydere, yra kiek dviprasmiškesnis. Rusijos įtakos zonų mažinimas ir pastangos silpninti didelę šalį yra asimetriškos Lietuvos galimybėms. Riboti mažosios valstybės resursai turėtų daugiau būti naudojami glaudesnei Baltijos jūros baseino šalių bendradarbiavimui.European Union, the biggest supranational project in World’s history, is becoming the international security actor. For many years the endogenous and exogenous forces prevented it from advancing in this direction. EU had been a strictly economical endeavor. After the collapse of Soviet Union and with the rise of the U.S. as a single super-power in the new unipolar word, Europe started to search for its new international identity. Launched by the Treaty of European Union in 1993, preceded by European Political Cooperation, The Common Foreign and Security Policy (CFSP) seemed as a decisive step towards the new era of European integration process. However, by utilizing the most established International Relations and European integration theories: rationalism, liberalism, functionalism and federalism, we see that particularity of “high politics” does not allow the EU to match the relative success of integration in “low politics” areas. Therefore CFSP is of strictly intergovernmental nature. Instead of being super or great, EU is only civilian or normative power. Small countries constitute the majority of the EU members. However it is quite obvious that most of the CFSP related initiatives come from the big European powers. France, Germany and the UK have been dominating the foreign politics of the EU. Within the framework of CFSP, despite the awkward nature of the small state concept, we can distinguish 3 groups of countries and theorize about their foreign policy behavior. Some neutral, as well as several small NATO states, as a counterbalance to the U.S. tend to support closer European security integration. This kind of attitude goes well along with French and German goals. The others, on the contrary, see NATO as the only serious security player and stress that membership in European Security and Defense policy should not in any way diminish the North Alliance. Lithuania is new small EU and NATO country. Because of it is recent double accession (the main foreign policy objectives for many years), Lithuania is still in search of its new foreign policy identity. However several things are already clear. The volatile historical experience, the proximity to unstable Russia and justified mistrust in France and Germany, make Lithuania strictly pro-Atlantic. Any attempt to jeopardize NATO’s hegemonic position in Vilnius will be treated with the opposition. On the other hand, CFSP presents Lithuania with the opportunity to shift the emphasis from difficult bilateral relations with Russia to multilateral communication via EU. The new Lithuanian quest for the distinctive role in the former USSR region is more ambiguous. The effort to reduce Russia’s spheres of influence and weaken the big country is rather asymmetrical to the capabilities of Lithuania. The scarce recourses should be shifted to the closer cooperation between Baltic Sea basin countries.Vytauto Didžiojo universiteta