Critical approach to Lithuanian foreign policy

Lietuva, įstojusi į NATO ir Europos Sąjungą (ES), formaliai tapo Europos civilizacijos sudedamąja dalimi, taip pat šių struktūrų galios išteklių vartotoja. Objektyviai Lietuva, tapusi NATO nare, įgijo saugumo garantijų, o kaip ES narė gauna milijardines finansines išmokas. Tačiau praėję metai nuo formalaus įstojimo į NATO ir ES rodo, kad Lietuva, nepaisant palankios tarptautinės saugumo ir ekonomikos sąlygų, regis, nesijaučia esanti nei saugesnė, nei turtingesnė. Kodėl? Straipsnyje analizuojama Lietuvos užsienio politika, ypatingą dėmesį skiriant nacionalinio tapatumo ir užsienio politikos ryšiui. Autorių nuomone, šis ryšys gali būti raktas nagrinėjant klausimus, ar išties Lietuvos užsienio politika pasiekė tam tikrą kritinį tašką, kurį galima įvardyti kaip tarptautinę izoliaciją arba bent jau kaip tendenciją ta linkme, o jeigu taip, tai kodėl? Atsakymas į iškeltus klausimus siūlomas toks: valstybė turėtų atsisakyti placdarminių ar bastioninių nuostatų (vadinamojo „bandwagoning“ komplekso) ir pradėti labiau pasitikėti savimi kaip demokratine nacionaline valstybe. Tam būtinos korekcijos ir vidaus politikoje. Reikėtų pereiti prie Lietuvoje egzistuojančių politinių srovių demokratinio „legalizavimo“. Kita vertus, būtų didelė klaida mestis į kraštutinumus, net bandant persvarstyti narystės Europos Sąjungoje ir NATO tikslingumą. Euroatlantinės institucijos lieka pagrindiniai stabilumo Europoje, kartu ir Lietuvoje, garantai.Lithuania, having joint NATO and the European Union, officially became an integral part of the European civilisation and a consumer of these structures’ power resources. Objectively, with joining NATO, Lithuania gained security guarantees, and the EU membership provides it with billionth financial contributions. However, with one year having passed from Lithuania’s official joining NATO and the EU, Lithuania seems not be feeling more secure or richer despite favourable international security and economy conditions. Why is it so? The article analyses Lithuania’s foreign policy with particular attention focused on the link of the national identity with foreign policy. In the authors’ opinion, this link can be the key answer to such questions as whether Lithuanian foreign policy has actually reached a certain critical point, which could be called international isolation or at least a tendency for it? And if so, why has it happened? The authors provide the following answer to the above questions: the state should refuse the so-called bandwagoning complex and become more self-confident as a democratic national state. All this requires corrections in the interior policy as well. Political trends existing in Lithuania should be democratically “legalised”. On the other hand, it would be a big mistake to go to extremes, even when trying to reconsider the expediency of the EU and NATO membership. Euro Atlantic institutions remain the main guarantors of stability in Europe and, consequently, in Lithuania