Savas sovietinis patyrimas - suvokimas ir nutylėjimas

Straipsnyje gvildenama sovietinė patirtis, nauji tos patirties pavidalai, praeities prisiminimo ir nutylėjimo strategijos. Praeities prisiminimas laikomas esminiu visokių tapatumų kūrimo ir perkūrimo būdu, padedančiu išlaikyti tam tikrą asmenybės dermę. Sovietinės praeities prisiminimo, taip pat nutylėjimo pobūdis aptariamas aiškinantis literatūros ir literatūros kritikos kūrinius. Keliamas klausimas, kodėl iki šiol stokojama sovietinę praeitį analizuojančių veikalų, kodėl ta praeitis sąmoningai ir nesąmoningai apeinama ar užtamsinama. Praeities nutylėjimas siejamas su akademiniame įsivyravusiu poreikiu susikurti naują vakarietišką tapatumą ir išlaikyti sukauptą simbolinį kapitalą bei socialinius ryšius. Tvirtinama, jog nuosekli nesenos praeities analizė galima tik pripažįstant ją buvus sava. Šitai leidžia į pasipriešinimo okupacinei valdžiai ir sugyvenimo su ja strategijų santykį žvelgti kaip į esminį grupinio ir individualaus tapatumo kūrimo veiksnį. Iškeliama priežiūros instancijų ir „autoriaus balso“ santykių problema. Nurodoma į tyrinėtojų akiratį kol kas dar nepatekusi praeities archyvo dalis, glaudžiai susijusi su humanitarinio diskurso valdymu, gaminimu ir sklaida, – tai visose mokymo bei kultūros įstaigose, taip pat kūrybinėse sąjungose veikusių partinių organizacijų posėdžių protokolai, kuriuose palikti ryškūs totalitarinės priežiūros pėdsakai, galintys padėti suvokti ir kasdienį gyvenimą, ir sovietinio totalitarizmo pobūdį. Prieinama išvados, jog sovietinės praeities prisiminimas yra svarbus sociokultūrinės galios instrumentas.The causes determining the lack of works analyzing the lithuanian Soviet past, and the conscious and unconscious avoidance and erasing of this past, are discussed in this essay. The causes are connected to a need, one that has come to dominate humanitarian academic circles, to create a new Western-like identity while preserving accrued symbolic and institutional capital. The claim is made that a well-founded analysis of the recent past is only possible by acknowledging it aso ne`s own; therefore, the importance of one`s Soviet experience for post-Soviet and postcolonial studies is raised. This would allow one to examine the relationship between strategies of resistance to the occupational governance and strategies for getting along with it as essential factors in the creation of a group or individual identity. The problem of the relationship between the aparatus of biureaucratic surveillance and the author`s voice is raised. That part of the archive which has not entered the researchers` field of vaision, but is closely related to the control, production and distribution of humanitarian discourse, is referenced. These are the protocols of meetings of the Party organizations – archive in all offices having to do with education and culture – and in the creative associations, in which clear traces of totalitarian supervision remain, traces that can help researchers to understand both everyday life and the nature of Soviet totalitarianism