Ūkininkų prekyba ir mainai posovietiniame Lietuvos kaime

Privatizacijos procesas, žlugus Sovietų Sąjungai, suteikė galimybę kaimo gyventojams apsirūpinti žeme ir nuosavybe, kad jie galėtų tapti individualiais ūkininkais. Kadangi pasidaliję nuosavybę žemdirbiai dažnai įgyja mažesnių išteklių, negu jų būtinai reikia, tenka kurti įvairias mainų strategijas ir savitarpio pagalbos sistemas, kurios padeda įveikti sunkumus. Tie ūkininkai, kurie galėjo apsieiti be pašalinės pagalbos, vertėsi savarankiškai. Tai iliustruoja vieno iš mano tirtų ūkių pavyzdys. Šiame ūkyje buvo daug darbingų šeimos narių, jie turėjo žemės ūkio srities išsilavinimą ir gebėjo efektyviai naudoti žemę ir išlaikyti gyvulius. Savo produkciją parduodavo miesto turgavietėje ir iš to gaudavo maksimalią ekonominę naudą. Dar vienas mano tirtas ūkis naudojosi kitokios strategijos privalumais. Jame buvo mažai žmonių, mažai žemės ūkio technikos ir visai nebuvo išsilavinusių žemės ūkio specialistų. Jie nuolat keitėsi darbo jėga ir technika su kitais ūkiais, dalijosi žeme ir produkcija su kitomis kaimo šeimomis ir nuolat dalyvaudavo įvairioje visuomeninėje veikloje, užtikrinančioje reikiamus išteklius. Ūkio produkcija būdavo parduodama mieste per pažįstamų žmonių tinklą. Šie žmonės pavertė rinką socialinių santykių dalimi ir taip sumažino ekonominę riziką. Šiuos du prekybos tipus Bourdieu įvardijo „kaimo/rinkos dichotomija". Straipsnis parengtas naudojantis mano lauko tyrimų Pietvakarių Lietuvoje 2004 m. medžiaga.With the breakdown of the USSR the daily life in the rural areas of Lithuania went through radical changes. The entire system of collective farming was replaced by another system, based on the right to private property. Lithuania's collective farms and land were divided and distributed among the former members and private farms were emerging all over the country. In this article I look at the situation from a farm level. By using material from my fieldwork in a Lithuanian village I shall present how the Small Farmers here cope in spite the lack of resources. In the first place I will offer some background information for the distribution of land which took place in the early 1990s. I argue that the distribution of land left many villagers with so scarce resources that they could only be individual farmers by expanding the resources of the farms through co-operation. In the second place I will look at the co-operative economical system they have employed in order to make ends meet. I will argue that only the people who lack resources within their household employed strategies of reciprocity, whereas people who have sufficient resources by themselves do not engage in this system. Thereby there is a correlation between property rights and property relations. Bourdieu has classified these two kinds of sale as a 'village/market dichotomy'. The article is based on my fieldwork in a Southwest Lithuanian village in 200