Nekintanti ateitis : nostalgija sovietiniame režime

Nors oficialiosiose reprezentacijose Sovietų Sąjunga buvo vaizduojama kaip revoliucinė socialinio eksperimento, milžiniškų industrinių projektų ir entuziastingai savo ateitimi tikinčio proletariato šalis, šioje šalyje gyvenusi visuomenė per visą savo gyvavimo laikotarpį buvo linkusi (kur kas dažniau nei paprastai manoma) idealizuotai ilgėtis praeities. Viešojoje erdvėje režimo skelbtą marksistinę „šviesios ateities“ utopiją lydėjo ne mažiau pastebimas žmonių prisirišimas prie ikiindustrinės praeities „likučių“ ir emocinga masinė identifikacija su romantizuotais kaimo bendruomenės ir etninės kultūros vaizdiniais. Įdomu tai, kad Sovietų Sąjungoje sentimentalius „liaudiškus“ praeities ritualus mielai išnaudojo socialistinio režimo valdžios atstovai, pavyzdžiui viešuosiuose ritualuose, masinėse šventėse, laisvalaikio veikloje ir mene, o folkloras ir etniniai elementai buvo tiražuojami masiniu mastu (pvz. tokiuose renginiuose, kaip Dainų ir šokių šventės). Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokia buvo nostalgiškų vaizdinių funkcija oficialiojoje Sovietų Sąjungos kultūroje? Kodėl revoliucinės komunistų šalies režimas skatino nacionalistinius sentimentus? Norėdami suprasti sovietinės nostalgijos prigimtį, turėtume šios šalies kultūrą analizuoti ne iš socializmo ar komunizmo, o iš imperializmo politinės perspektyvos. Nors sovietinis režimas veikė istorijos ir klasės vardu, jis buvo priverstas savo valdžią skleisti geografinėje erdvėje ir nukreipti ją į tautas, etnines grupes ir teritorijas. Tai nulėmė ambivalentišką santykį tarp internacionalinių idealų, radikalios istorijos vizijos ir multietninės geografinės imperijos realybės. Nostalgija, kaip kompromisas tarp politinio idealo ir imperialistinio geismo, turėjo garantuoti, kad sovietų valstybė ateityje nesikeistųThis article addresses the issue of nostalgia – signs indicating yearning for the lost world and/ or attempts to re-construct and perform it repeatedly – in the public events (including artistic performances) of the late Soviet period as experienced in colonized countries like Lithuania. The problem of the complex attitude of the central Communist Party power towards ethnicity as well as local, rural and folk identity (both Russian and non-Russian) has been covered extensively (especially the early period before World War II)5. Less has been said, however, of the later development of imperial Soviet culture after Stalin’s death when nostalgia turned into a complex and ambivalent element of the official aesthetics of the regime. The use of folk and ethnic elements in official representations, mass celebrations, such as the song and dance festival, as well as in Soviet art was an encouragement of nationalist nostalgia and a way of keeping the limits of ethnic sentiments under control. Mass nostalgia was a tool to fortify what was unstable, ambivalent and equivocal within the imperial discourse itself, namely the discrepancy between the liberating historical vision and constraining imperial geographyTeatrologijos katedraVytauto Didžiojo universiteta