Own soviet experience - understanding and passing in silence

Straipsnyje analizuojama praeities suvokimo reikšmė kuriant tautinį ir asmens tapatumą. Pažymima, kad praeitis nėra vien tam tikri duomenys apie buvusius dalykus, jos suvokimas rodo, kaip esmingai ji susijusi su ateitimi. Atskleidžiama, kad dėl keblumų, kylančių reflektuojant sovietinę praeitį, jos suvokimas atidedamas, o ji pati apeinama ne tik ją nutylint, bet ir savaip užpildant tam tikrais vaizdiniais bei demitologizavimais. Praeitis suherojinama, pateikiama kaip įvairialypis kultūrinis pasipriešinimas sovietinei ideologijai, užmirštant realias sugyvenimo ir susigyvenimo su valdžia strategijas, kurios laidavo ne tik mokslinę veiklą, bet ir kultūrinę galią. Konstatuojama, kad dabartinį būvį galima suvokti ne kaip potrauminį, postsovietinį ar patyrusi esmingą tapatumo lūžį, o kaip ano pasipriešinimo pasekmę, suteikiančią teisę disponuoti ir anais laikais užgyventu kultūriniu kapitalu bei galia. Autoriaus nuomone, svarbu aiškintis tokios rezistencijos ir prisitaikymo strategijų santykius, taip pat „tyliosios rezistencijos" supratimo ar ideologemos teikiamas galimybes nuslėpti praeitį ar pritaikyti ją dabarties reikmėms. Pabrėžiama, kad kaip tik plačiai suvoktas atsakingumas, peržengiantis akademinio sluoksnio tapatumo kūrimą ir naujo savivaizdžio įtvirtinimą, turėtų palaikyti naujųjų naratyvų apie praeitį rašymą, implikuodamas ir atsakomybę už praeitį bei ateitį. Daroma išvada, kad svarbiausias ir yra kolektyvinis literatūros istorikų bei istorikų subjektas, sugebantis moksliškai gvildenti ne tik praeities duomenis, bet ir savo vaidmenį sovietinės kultūros sistemoje