Peripheral area of the Lithuanian language

Straipsnyje apžvelgiami lietuvių kalbos ploto pakraščiai ir jų laipsniškas nykimas nuo XIV a. iki mūsų dienų. Aiškinamasi, kokios priežastys lėmė lietuvių kalbos arealo siaurėjimą nuo 200 000 kv. km. iki 65 000 kv. km., aptariami politiniai, socialiniai ir kt. veiksniai. Analizuojama lietuvių kalbos situacija Mažojoje Lietuvoje, Suvalkų-Seinų krašte, dabartinėje Gudijoje (Vitebsko, Gardino krašte), Latvijoje. Didžiausi lietuvių šnektų plotai sunyko 1861-1904 m. ir vėliau. Tuo laikotarpiu buvo uždrausta mokyti lietuviškai, lietuvių kalbos nevartojo valdininkai, dvarininkai, pakraščiuose – ir Bažnyčia. Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir jų kultūra sunaikinta 1862-1944 m. Dėl 1709-1711 m. maro Mažojoje Lietuvoje išmirė apie pusę (150 000) lietuvių, o uždraudus lietuviškas mokyklas lietuvių skaičius sumažėjo perpus (78 000). Seinų-Punsko kraštas yra tiesioginis etninės Lietuvos tęsinys. Suvalkų vaivadijos šiauriniame pakraštyje yra apie 10 000-15 000 vietos gyventojų, laikančių save lietuviais ir kalbančių gimtąja kalba. Baltarusijos seniausių lietuvių etninių žemių pakraštyje lietuvių per paskutinįjį šimtmetį sumažėjo nuo 55 000 iki 2 000. Dabar Gardino apskrityje veikia Rimdžiūnų, Pelesos lietuviškos mokyklos, Gervėčių, Pelesos, Balčiškių lietuvių kalbos fakultatyvai, Lydos, Rodūnios, Gardino sekmadieninės mokyklos. 1997 m. Latvijos miestuose daugiausia lietuvių gyveno Priekulėje (12%), Aucėje (10%), Aknystoje (7,7%), Subačiuje (7,0%), Bauskėje (5,7%), Liepojoje (2,4%), Alūkštoje (1,9%), kaimo vietovėse – Saldaus, Liepojos, Bauskės, Duobelės rajonuose (nuo 7% iki 5%).The paper overviews the margins of the area of the Lithuanian language and their gradual disappearance from the 15th c. until present. It explores the reasons that determined the narrowing of the Lithuanian language area from 200 000 sq. km to 65 000 sq. km; discusses political, social and other factors. The paper analyses the situation of the Lithuanian language in Lithuania Minor, the Suwałki-Sejny region, the present Belarus (Vitebsk, Grodno region), and Latvia. The largest areas of Lithuanian subdialects disappeared in 1861–1904 and subsequent years. That period witnessed a ban on instruction in Lithuanian; the language was not used by officials and the gentry, and the Church in the periphery. Lithuanians of Lithuania Minor and their culture were destroyed in 1862–1944. Due to the plaque of 1709–1711, about half (150 000) Lithuanians died out in Lithuania Minor, whereas the ban of Lithuanian schools reduced the number of Lithuanians twice (78 000). The Sejny-Puńsk region is the direct continuation of ethnic Lithuania. The northern edge of the Suwałki voivodeship is inhabited by about 10 000–15 000 locals who consider themselves Lithuanians and speak their native language. During the last century, the number of Lithuanians in Belarus, the edge of the ethnic region of the old Lithuanians, fell from 55 000 to 2 000. The present Grodno county has Lithuanian schools in Rimdžiūnai and Pelesa, Lithuanian language clubs in Gervėčiai, Pelesa, Balčiškiai, and Sunday schools in Lida, Radun and Grodno. In 1997, the biggest number of Lithuanians in Latvia was concentrated in Priekule (12%), Auce (10%), Aknīste (7.7%), Subate (7%), Bauska (5.7%), Liepāja (2.4%), Ilūkste (1.9%), and rural areas – the districts of Saldus, Liepāja, Bauska, and Dobele (from 7% to 5%)