Lithuanian peripheral territories

Šio straipsnio epigrafu gali būti klasikinis semiotinis iliuzijos ir paslapties apibrėžimas, kuriame iliuzija vadinama tai, kas suvokiama kaip esama, nors neegzistuoja tikroje realybėje, o paslaptis apibūdinama kaip kažkas, kas neatrodo realu, bet vis dėlto egzistuoja. Filosofas Erichas Frommas iškėlė XX amžiui būdingą dilemą: būti ar turėti; skirtis tarp „būti“ ir „atrodyti“ akivaizdžiai sumažėjo. Todėl šiame straipsnyje bandoma apmąstyti įvairias užribio konfigūracijas. Periferija, būdama toli nuo centro, visada atrodo gana nereikšmingas objektas. Jis yra tarsi kita mentalinio pasaulio pusė, kupina dvasinio daugiareikšmiškumo. Daugybė fenomenų, kurie atsidūrė centre, prieš du ar tris šimtmečius gali būti atrandami periferijoje. Modeliuojant periferijos sąvoką galima sutelkti dėmesį į tris akivaizdžius Lietuvos periferijos pasireiškimus: 1) Mažoji Lietuva (tai periferija, turėjusi savą istorinį laiką; priklausė baltų žemėms, nuo XVII a. – Rytų Prūsijai, o dabar yra Kaliningrado srities ir Klaipėdos regiono dalis; 2) Vakarų Žemaitijos pakraštys, kuris ribojasi su Latvija (tai periferija, kuri turi savitą geografinį apibrėžimą); ir 3) Dzūkija (kuriai būdingas labai savitas mentalitetas, įtvirtintas dainose, papročiuose, elgesio ir tikėjimo tradicijoje). Visos trys periferijos pasižymi analogiškomis funkcijomis: archajiškomis dvasingumo formomis, panašiomis vertybėmis apibrėžtose religinėse struktūrose.A classical definition of illusion and mystery may serve as an epigraph to this article. It defines illusion as what is perceived as the existing object, although it does not exist in reality, and mystery is defined as something that does not seem to be real, but still it exists. Philosopher Erich Fromm raised a dilemma characteristic to the 20th c.: to be or to have; the gap between “to be” and “to have” decreased. Therefore, this article attempts to think of various configurations of the ulterior world. The periphery, being far from the centre, always seems to be a rather insignificant object. It is as if the other side of the mental world. A great many of phenomena, which are in the centre, may be found on the periphery two or three centuries before. When modelling the concept of periphery, one may focus his attention on three manifestations of Lithuanian periphery: 1) Lithuania Minor (the periphery with its historical field; it belonged to the Baltic lands, since the 17th c. – to Eastern Prussia; now it is part of the Konigsberg region and the Klaipėda region; 2) peripheries of western Samogitia, which border Latvia (this periphery has a peculiar geographical definition); 3) Dzūkija (with its peculiar mentality described in songs, customs, traditions). All the three peripheries have analogous functions: archaic functions of spirituality, similar virtues defined in religious structures