Peripheral dialects of the Lithuanian language area and their development

Straipsnyje apžvelgiama lietuvių kalbos šnektų raida už dabartinės Lietuvos ribų. Maždaug 2000 m. pr. Kr.-V a. baltų kultūra buvo išplitusi maždaug tarp dabartinio Pskovo, Maskvos, Kursko, Kijevo, Varšuvos kraštų ir užėmė beveik 900000 kvadratinių kilometrų plotą. Per 4 tūkstantmečius labiausiai mažėjo baltų plotai rytuose (po to pietuose). Straipsnyje aptariama kalbinė situacija dabartinės Baltarusijos plote, kuris baltų gyventas iki VII-IX a. – Kijevo Rusios sukūrimo ir slavų apsikrikštijimo. Kalbant apie baltus, gyvenusius dabartinėje Baltarusijos ir Rusijos teritorijoje, skiriamos tris ribos: vakarinė (Breslauja, Žodiškės, Smurgainys, Lyda, Gardinas), centrinė (Vitebskas, Orša, Mogiliovas, Gomelis) ir rytinė (Tverė, Maskva, Tula, Kurskas). Apžvelgiama Mažosios Lietuvos „lietuvininkų“ padėtis, kur lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862-1944 m.). Seinų krašte nuo Berznyko iki Vižainio išsilaikė apie 20000 vietinių gyventojų, kurie iki šiol save laiko lietuviais ir tebekalba gimtąja kalba. Gudijos Lietuvoje XIV-XVII a. jau buvo daugelis dabartinių lietuvių šnektų centrų: 1473 m. minima Rodūnia, 1511 m. – Gervėčiai, 1553 m. – Pelesos parapija, 1569 m. – Apsas. Lietuvių kalba šiaurės rytuose pastebimiau pradėjo nykti XVII a., žlungant Lietuvos valstybei. Dabartinėje Latvijos teritorijoje lietuvių situacija esmingai pakito 1921 m. nustatant valstybių sieną, kuomet Kauno gubernijai priklausiusios Alūkstos, Aknystos, Skyronių, Ukrų ir kitos penkios apylinkės buvo iškeistos į Palangą, pajūrio ruožą ir tris kitas apylinkes.The article reviews the development of Lithuanian dialects outside the modern Lithuania. In the period from about 2000 BC to 5th c., the Baltic culture was spread in the territory between modern Pskov, Moscow, Kursk, Kyiv and Warsaw thus occupying almost 900,000 sq. m. Over the four centuries, the eastern Baltic territories were the least shrinking territories. The article discusses the linguistic situation of the area of the modern Belarus, which was inhabited by Baltic tribes up to the 7th–9th c., i.e. the establishment of Kievan Rus' and the Christianisation of the Slavs. As far as the Baltic tribes once inhabiting the territories of the modern Belarus and Russia are concerned, there are three boundaries defined: the western boundary (Braslaw, Žodiškys, Smarhon, Lida, Grodno), the central boundary (Vitebsk, Orsha, Mogilev, Gomel) and the eastern boundary (Tver, Moscow, Tula, Kursk). The situation of “Prussian Lithuanians” of Lithuania Minor, where the Lithuanian culture was destroyed within eight decades (1962–1944), is reviewed. About 200,000 local residents of Sejny County managed to stay in the region. They still consider themselves Lithuanians and speak their native language. In the 14th–17th c., the Belarusian Lithuania had a number of contemporary centres of Lithuanian dialects: Rodun' is mentioned in 1473, Gervėčiai – in 1511, the Pelesa Parish – in 1553. The presence of the Lithuanian language in the northeast started to diminish in the 17th century with the collapse of the state of Lithuania. The situation of Lithuanians in the modern territory of Latvia changed significantly in 1921 after the boundaries of the states were defined, and certain districts once belonging to Kaunas County were exchanged for Palanga, the seacoast line and three other counties