Regionų periferiškumo ir pasiekiamumo matavimai kuriant Lietuvos regioninę politiką

Regiono samprata labai plačiai paplitusi. Vis dėlto nepaisant didelių šio termino vartojimo apimčių, sąvokos turinys ir esmė nėra vienareikšmiai ir neginčijami. Lietuvos regioninės politikos raida atskleidžia, kad regionai gali būti ne tik skirtingai suprantami, bet ir labai lanksčiai formuojami, naudojant skirtingus teritorinius arealus (pvz., apskritis, savivaldybes ar jų junginius). Toks labilumas pateisinamas dėl vienos pagrindinės priežasties - siekiama išvengti netolygios socialinės ir ekonominės erdvinės plėtros. Valdžiai tenka svarbus uždavinys - laiku nustatyti atsiliekančias (socialiniu-ekonominiu požiūriu) teritorijas, kad galėtų suteikti joms pagalbą ir paramą. Vis dėlto, kaip galima pastebėti iš Lietuvos regioninės politikos, tokioms teritorijoms nustatyti naudojami gana riboti instrumentai (iš esmės tik ekonominiai rodikliai). Europos Sąjungos mastu išplėtota kompleksinė įvertinimo sistema. Pavienių teritorijų periferiškumo ir pasiekiamumo matavimai yra šios kompleksinės įvertinimo sistemos dalis. Straipsnyje, taikant skirtingus matematinius skaičiavimus, pateikiami periferiškumo ir pasiekiamumo rodikliai Lietuvos savivaldybėms. Nepaisant kai kurių esminių skirtumų, skaičiavimai atskleidžia, kad Lietuvoje formuojasi du sėkmingos raidos branduoliai (Vilniaus-Kauno bipolis ir Klaipėdos regionas), atskiras vidutinės raidos branduolys (Šiauliai-Panevėžys) bei trys silpnos raidos ašys. Tokios tendencijos leidžia daryti prielaidas apie galimybę Lietuvoje institucionalizuoti šešis potencialius regionus.Regional policy is a very dynamic and broad concept. As we can see from Lithuanian regional policy, regions can be formed very flexibly, using different spatial areas (counties as well as municipalities). This is justified by the main purpose of regional policy – dealing with social and economic inequality. The aim of the Government is, therefore, to identify the remote territories and to divert certain assistance in time. The Government, however, uses short-handed instruments, namely economic indicators, for the revealing of problem areas in Lithuania. The article argues that this is not enough: peripherality and accessibility indicators could be calculated for Lithuanian regions. Calculations of data using the formulas presented quite clear picture and tendencies of territorial development. They proved the existence of poor development axes and good development nucleus. The trend towards institutional development of 6 potential regions in Lithuania could be envisaged