Socialinis draudimas Lietuvoje: kontekstas, raida, rezultatai

Monografija skirta pagrindinei Lietuvos socialinės apsaugos sistemos daliai - socialiniam draudimui. Vertinant makrolygmeniu metinės socialinio draudimo išlaidos sudaro keliolika proc. šalies nacionalinio produkto, apie devynis dešimtadalius visų šalies socialinės apsaugos išlaidų, beveik tris kartus daugiau nei išlaidos mokslui ir švietimui. Vertinant mikrolygmeniu - įtaka namų ūkių pajamoms - socialinis draudimas yra antrasis pagal svarbą (po darbo pajamų) namų ūkių gerovės šaltinis. Beveik visą gyvenimą socialinio draudimo sistemoje tiesiogiai dalyvauja didžioji dauguma šalies gyventojų - arba kaip donorai, arba kaip išmokų ir socialinio draudimo fondų finansuojamų paslaugų gavėjai. Donorų dalyvavimo įnašas - 40 proc. pajamų (tiek sudaro socialinio draudimo įmokos nuo atlyginimų), mokamų visą darbingą amžių, paslaugų gavėjai dalyvauja gaudami 50-100 proc. pajamų, mokamų iš socialinio draudimo (senatvėje, susirgus, susižalojus darbe ir pan.) ir gaunamų nuo kelių dienų ar mėnesių (sergant, netekus darbo) iki kelių dešimtmečių - tapus neįgaliu. Visos socialinio draudimo sistemos finansavimo ir jo rezultatų paskirstymo pamatinė prielaida, užtikrinanti visuomenės gerovę ir socialinę taiką yra gyventojų skirtingų kartų sąveika pirmiausia pensijų sistemoje, lyčių sąveika - senatvės ir motinystės draudimo sistemose, taip pat skirtingų ekonominių sluoksnių (pagal ekonominės veiklos pobūdį, profesijas, pajamų lygius) sąveika. Kiekvienos šalies socialinė politika bendrai ir socialinis draudimas konkrečiai yra saviti, nes priklauso nuo šalies istorinių, kultūrinių, socialinių, ekonominių, politinių ir kitų sąlygų. Todėl kiekvienos šalies socialinio draudimo sistema yra unikalus tyrimo objektas. Mokslinės žinios apie Lietuvos socialinį draudimą menkos dėl šalies istorinės raidos specifikos. Vakarų šalių socialinio draudimo sistemos kelis dešimtmečius tyrinėjamos įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Ypač inicijuotuose Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Tarptautinės darbo organizacijos ir kitų politinių, ekonominių ir akademinių organizacijų. Tokiuose projektuose vis dažniau aprėpiamos ir didesnės pokomunistinės šalys. Lietuva paprastai lieka nuošalyje ir dėl to, kad turi labai menką nacionalinių tyrimų patirtį. Skaitytojams pristatoma knyga siekiama užpildyti šią spragą. Lietuvoje tokių tyrimų iki šiol buvo atliekama labai mažai, jie buvo inicijuojami atskirų socialinės srities administracinių institucijų, todėl labai smulkūs, fragmentuoti ir orientuoti į konjunktūrinius užsakovų poreikius. Šiame darbe bandoma iš daugiadalykinės perspektyvos (sociologijos, ekonomikos, viešojo administravimo, politikos mokslų) išanalizuoti Lietuvoje veikiančią socialinio draudimo sistemą kitų šalių kontekste