West Lithuanian cemeteries

Straipsnyje analizuojama Vakarų Lietuvos kapinynai. I a. palaikų kremavimo ir pilkapių tradicijas Vakarų Lietuvoje pakeitė palaikų laidojimas apjuosiant akmenimis. Pastaroji akmenų naudojimo tradicija Lietuvos pajūryje išliko iki ankstyvojo tautų kraustymosi periodo (V-VI a.), kuomet staiga išnyko. Kapinynų archeologinių kasinėjimų duomenys rodo, kad I-II a. akmenų ratai buvo gana tvarkingai apskriti, o vėliau fiksuojama kur kas įvairesnių formų kapaviečių. Akmenų žiedų dydis priklausė nuo velionio amžiaus ir socialinės padėties. Medžio anglies ir pelenų liekanos rodo, kad laidojimo metu ar vėliau kapo vietoje buvo deginamas laužas. Kai kurie individai buvo laidoti mediniuose karstuose. Fiksuojama svarbus laidosenos išskirtinumas Vakarų Lietuvoje – žirgų ar jo dalių paaukojimas mirusiajam. Retai aptinkamas visas žirgas kape, dažniau – žirgo galva ir galūnės. Didžioji dalis palaikų buvo orientuota galvomis į Šiaurę, Šiaurės rytus ir Šiaurės vakarus. Vakarų Lietuvos palaidojimai išsiskiria įkapių gausa, kurią lėmė individo socialinis statusas. Tarp vyrų įkapių gausu įvairių papuošalų (apykaklių, segių, diržų ir kt.) ir ginklų (dažnos ietys su metaliniais ietigaliais), o moterų įkapės gerokai menkesnės – aptinkamos įlos, verpstės. Nuo II a. pabaigos įkapes papildydavo Romos imperijos monetos, dažniausiai bronzinės sestercijos. Ši tradicija gyvavo beveik šimtmetį. Dar viena Vakarų Lietuvos įkapių ypatybė – rankų darbo smulkūs indai