Vaiko statusas Rytų Lietuvoje geležies amžiuje

Naudojant fragmentiškus ir gana vienpusiškus archeologinius duomenis, sunku tikėtis tiksliai atkurti tokį subtilų praeities žmonių gyvenimo aspektą, koks yra santykis su vaikais. Turima medžiaga atspindi tik statistines tendencijas ir bendrojo pobūdžio elgesio normas. Tačiau žmogaus veiksmai ne visuomet praktinių motyvų sąlygoti ir socialinių dėsnių lemti. Konkrečiu atveju laidotuvių ritualus galėjo lemti šeimos tradicijos, emocijos ir daugybė kitų veiksnių. Kai kurie įvairių bendruomenių požiūrio į vaikus bendrumai yra akivaizdūs. Vaikas nebuvo laikomas visateisiu visuomenės nariu. Amžius buvo pagrindinis padėtį visuomenėje ir socialinį vaidmenį lemiantis veiksnys. Individuali žmogaus raida nuo pat kūdikystės buvo ilgas socialinės integracijos kelias. Diferenciacija pagal lytį vaikystėje nebuvo ryški. Vaikai sudarė visuomenės grupę, daugeliu atžvilgių artimą moterims. Vaikų laidosenoje išryškėja vertikalioji visuomenės gradacija ir jos chronologinė kaita. Nuo I tūkstantmečio vidurio pastebima visuomenės raida link mažiau socialiai stratifikuotos, kurioje didesnę reikšmę įgauna individualus amžius, o ne paveldėtas statusas. Be abejo, šiam teiginiui pagrįsti dar būtinos kruopščios kitų socialinių grupių laidosenos studijos.Fragmentary and rather one-sided archaeological data can hardly help to accurately reconstruct such a subtle aspect of the life of people in the past as the relationship with children. The available material reflects only statistical tendencies and general norms of behaviour. However, human actions are not always determined by practical motives and social laws. In specific cases funeral rituals could have been determined by family traditions, emotions and many other factors. Certain similarities of the attitude of various communities to children are evident. A child was not considered to be a full-fledged member of society. Age was the main factor determining social status and role. Individual human development from birth was a long process of social integration. Differentiation by gender was not striking in childhood. Children constituted a social group which was close to a women’s group in many respects. Vertical gradation of society and its chronological shift are evident from the children’s burial tradition. From the middle of the 1st millennium society started developing towards less socially stratified, with individual age rather than inherited status acquiring greater significance. In order to substantiate this statement thorough studies on the burial traditions of other social groups are needed