Late cremation cemeteries of Southern Lithuania

Lietuva į valstybinę stadiją įžengė nors ir vėlai, tačiau gana savitai, atsinešdama daugybę iš ikivalstybinių laikų paveldėtų dalykų. Vienas jų – vėlyvas mirusiųjų deginimo paprotys. Net, atrodytų, gerai pažįstama laidosenos problematika tebėra mokslinių tyrimų objektas. Šiame straipsnyje bandoma analizuoti vieną šios problemos aspektą: vėlyvuosius Pietų Lietuvos degintinius kapinynus. Į degintinius kapinynus žiūrint kaip į natūralios laidojimo papročių raidos grandį tarp pilkapių ir senkapių, lieka neatsakyta į klausimą, kodėl šių kapinynų iki šiol yra tiek nedaug (8 neabejotini), nors ir pilkapių, ir senkapių žinoma ir tyrinėta nepalyginti daugiau. 1) Prastas tokių kapinynų išlikimo laipsnis. Negiliai buvę kapai yra labai sparčiai sunaikinami. 2) Tokie kapinynai paprastai apima labai nedideles teritorijas, kurių skersmuo dažniausiai ne didesnis kaip 20 m. 3) Bent jau XIV a. teritorijoje tarp Nemuno ir Neries buvo neramu, ir dėl kryžiuočių puldinėjimų dažna gyvenvietė su kapinynu būdavo perkeliami į kitą vietą. Degintinius kapinynus bus palikę eiliniai bendruomenininkai. Tai nėra karių luomo kapai, kaip kartais manoma. Tarp degintinių kapinynų ir stambesnių gynybinių centrų glaudesnio ryšio nenustatyta. XIX a. viduryje tyrinėti Bražuolės ir Paparčių kapinynai tiksliau nelokalizuoti, Purvynų kapinynas nuo Aukštadvario piliakalnio nutolęs per 2 km, todėl jo negalima skirti šio piliakalnio gyventojams. Rumšiškių kapinyną tarsi ir būtų galima sieti su piliakalniu, tačiau turimi duomenys apie jau sunaikintą piliakalnį rodytų jį XIV a. greičiau buvus slėptuve, įrengta ankstesnio piliakalnio vietoje, nei rimta medine pilimi. Tas pats pasakytina ir apie Dovainonis. Turimos medžiagos visuma Pietų Lietuvos degintinius kapinynus leidžia datuoti XIII-XIV amžiais.Lithuania entered the stage of statehood with a great number of pre-state phenomena. One of them is the late cremation of the deceased. This issue, which scientists may seem to be well familiar with, continues to be the object of their research. The article attempts to analyse one aspect of this problem: late cremation cemeteries of southern Lithuania. When considering cremation cemeteries as a natural link in the chain of development of burial traditions between barrows and old burial grounds, the question as to why the number of these cemeteries is so scarce (8 cemeteries), although the number of researched barrows and old burial grounds is considerably higher, stays open. 1) The degree of survival of such cemeteries is low. The shallow graves are rapidly destroyed. 2) Such cemeteries usually occupy small territories, the diameter of which does not exceed 20 metres. 3) In the 14th c., the territory between Nemunas and Neris witnessed a great many disturbances, and many of settlements with cemeteries were relocated to other places because of attacks by the Teutonic Order. Cremation cemeteries were abandoned by ordinary community members. The cemeteries of Bražuolės and Paparčiai analysed in the mid-19th c. were not localised more precisely. The Purvynai cemetery is located 2 km far from Aukštadvaris barrow; therefore, it cannot be attributed to the inhabitants of this barrow. The cemetery of Rušiškės could be related to the barrow; however, the available data about the destroyed barrow says it was more a hiding place of the 14th c. equipped in the place of the previous barrow. The same could be said about Dovainonis. The available material allows dating cremation cemeteries of southern Lithuania back to the 13th–14th c