Burial in barrows in Christian Lithuania

Lietuvos vėlyvųjų viduramžių – ankstyvųjų naujųjų laikų (XIV a. pabaigos – XVIII a.) senkapių kontekste išsiskiria kapai, įkasti į geležies amžiaus pilkapius. Iki šiol Lietuvoje rasta mažiausiai 400 vėlyvų kapų 26-iuose pilkapynuose, dar bent apie 25-is pilkapynus turima fragmentiškos informacijos. Ankstyviausi kapai senuose pilkapiuose datuotini XIV a. pabaiga – XV a., tačiau masine tokia laidosena tapo XVI–XVII a. Pagrindinis šio papročio sklaidos arealas yra Žemaitija ir Šiaurės Lietuva. Įranga, orientacija, įkapių komplektais šie kapai niekuo neišsiskiria iš istorinių laikų senkapių. Kapinynų sugrįžimą į senuosius pilkapynus reikia sieti su Lietuvos christianizacija. Viena vertus, iki XVI a. Lietuvos provincijos gyventojų evangelizacija nebuvo intensyvi, todėl neįsitvirtino laidojimas bažnyčių šventoriuose ir krikščioniškos apeigos. Kita vertus, Reformacijos ir ypač Kontrreformacijos laikotarpyje sutankintas bažnyčių tinklas, išaugęs Bažnyčios spaudimas laikytis krikščioniškų laidojimo apeigų bei lupikiški mokesčiai už jas, krikščionybės autoriteto stoka galėjo skatinti gyventojų priešiškumą. Jiems teko ieškoti nuošalesnių vietų kapinynams, ir jas kai kurios bendruomenės rado senuose pagoniškuose pilkapynuose.Burials dug into Roman period – Viking age barrows can be distinguished in the context of the cemeteries from Lithuania’s Late Medieval – Early Modern period (late 14th–18th centuries). So far, at least 400 late burials have been found in 26 Lithuanian barrow cemeteries while only fragmentary information is available about another 25 such barrow cemeteries. The earliest historical period burials in old barrows should be dated to the late 14th–15th centuries, but this burial practice began to occur on a mass scale in the 16th–17th centuries. The main incidence range of this custom is Samogitia and North Lithuania. In respect to their construction, orientation, and grave good assemblages, these burials do not differ in any way from the context of the historical period cemeteries. The return of burials to old barrow cemeteries should be connected with the Christianisation of Lithuania. On the one hand, up until the 16th century the evangelisation of Lithuania’s rural population was not intensive and therefore burial in a churchyard and Christian rites were not well established. On the other hand, the compressed church network during the Reformation and especially the CounterReformation, the increased pressure from the Church to observe Christian burial rites and pay the exorbitant fees for them, and the lack of Christianity’s authority could have provoked the population’s hostility, forcing people to look for more remote locations for cemeteries, locations some communities found in old pagan barrow cemeteries