Lietuvos romantizmo dailės tyrimai nuo XIX a. pradžios iki Vlado Drėmos

Vlado Drėmos dailėtyrinius tekstus vainikuoja trys monografijos apie Vilniaus meno mokyklos atstovus: Pranciškų Smuglevičių, Kanutą Rusecką ir Vincentą Smakauską1. Šiame tyrime siekiama pateikti Lietuvos romantizmo dailės tyrimų apžvalgą, pradedant XIX a. pradžia ir užbaigiant Drėmos įnašu, tad šio straipsnio atspirties tašku pasirinktos dvi pastarosios, nes Rusecką ir Smakauską vienija romantizmo pasaulėjauta ir ją išreiškę meniniai bruožai. Gana ilgas, beveik dviejų šimtų metų, menotyrinės minties raidos etapas, skatina aiškiai įvardyti straipsnio svarbiausius probleminius pjūvius. Pirmasis – romantizmo termino atsiradimas ir paplitimas Lietuvos dailėtyroje, taikant jį mūsų šalies dailės procesų apibūdinimui. Antrasis – Rusecko ir Smakausko kūrybos tyrimų raidos aptarimas, išryškinant Drėmos indėlį. Vakarų Europoje romantizmo terminas pradėtas vartoti XVIII a. pabaigoje, siekiant apibūdinti priešpriešą neoklasicizmui ir naujas meno formas. Pirmiausia jis taikytas literatūros kūriniams, vėliau ir dailei. Nebuvo šis terminas vieningai suvokiamas ir pripažįstamas, ne visi šiandien žymiaisiais romantikais laikomi dailininkai ( John Constable, Eugène Delacroix) sutiko būti priskirti šiai krypčiai. Termino sampratos raida Lietuvoje iš dalies panaši. XIX a. pradžioje Lietuvos menotyroje romantizmas minimas, tačiau visų pirma taikomas literatūrai ir Vakarų dailei. O vietiniai XIX a. pradžios Vilniaus universiteto dailės katedrų dėstytojų ir auklėtinių kūriniai stilistiškai apskritai neapibūdinami. Nors takoskyra tarp Smuglevičiaus kartos ir XIX a. pradžioje Vilniaus meno mokykloje išaugusių menininkų estetinių principų, kūrybinių siekių buvo vedama, bet šiems pokyčiams pirmieji Lietuvos dailės vertintojai romantizmo kategorijos netaikė.[...]Menotyros katedraVytauto Didžiojo universiteta