Lietuviškoji raštija

Lietuviškają raštiją galime suprasti įvairiopai. Sąvokos turinys priklauso nuo abiejų dėmenų reikšmės. Jei pirmajam žodžiui teiksime reikšmę, kuria jis dažniausiai vartotas „Aušros“ leidėjų ir kitų moderniosios Lietuvos kūrėjų, regėsime tik lietuvių kalba įvairiose valstybėse sukurtus raštus. Jei šiam terminui teiksime reikšmę, kuria jis vartotas valstybės gyvenimą tvarkiusiame Lietuvos Statute, turėsime lietuviškosios raštijos raktais laikyti lotyniškus Gedimino bei Vytauto laiškus, kanceliarine slavų kalba sukurtus Lietuvos metraščius, vokiškai pasakytas Andriejaus Volano bei Pauliaus Oderborno kalbas ir kita. Kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldą, svarbesne laikytina pastaroji reikšmė. Taigi termino ribas apibrėžę ne kurios nors kalbos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos „sienomis", dėmesį sutelksime svarbesniųjų šios daugiatautės valstybės rašto paminklų analizei. Antrasis šios sąvokos terminas irgi keliareikšmis. Raštiją galima suprasti kaip tam tikrą visumą rašto paminklų: valdovo kanceliarijos dokumentų, Bažnyčios gyvenimui reikalingų tekstų, piliečių korespondencijos, teisės bei įstatymų leidybos aktų, grožinės literatūros kūrinių ir pan. Ji gali apimti arba vien rankraštinius tekstus, arba ir juos, ir spausdintas knygas. Siaurąja prasme raštija dažniausiai laikoma literatūros, ypač grožinės, sinonimu. Pastarąją laikydami reikšmingiausiu raštijos raidos vaisiumi, privalome atskleisti pirmiausia tuos senosios literatūros reiškinius bei pokyčius, dėl kurių atsirado mūsų grožinė literatūra, sukurta lietuvių kalba. Šių reiškinių ir pokyčių grupes apibūdina bei paaiškina tam tikri laikotarpiai. Kalbėdami apie LDK raštiją, galime skirti šias epochas: 1) Viduramžių (1251-1521), 2) Renesanso (1522-15%), 3) Baroko (1597-1750), 4) Apšvietos (1751-1832)