Menų sintezės idėja XX a. pradžios lietuvių literatūroje

XX a. pradžios lietuvių rašytojams nebuvo svetima menų sintezės idėja, kurią jie priėmė kaip galimybę atnaujinti žodžio kūrybą, suteikti jai naujų spalvų ir skambesio. Lietuvių literatūros modernėjimo procesas yra neatsiejamas nuo šių ieškojimų. Daugiausia naujų kūrybinių impulsų lietuvių rašytojams S. Čiurlionienei-Kymantaitei, V. Krėvei, O. Pleirytei-Puidienei, B. Sruogai, I. Šeiniui suteikė M.K. Čiurlionio kūryba. Ypač savitu menų sintezės pavyzdžiu būtų galėjęs būti bendras M.K. Čiurlionio ir S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrinys – opera „Jūratė“. Nors projektas liko neįgyvendintas, jau pats sumanymas rodo, jog Lietuvoje kaip ir kitur Europoje brendo naujas meninis mąstymas. Buvo siekiama įsiklausyti į įvairias menines patirtis: muzikos, dailės. To meto poetinėje prozoje atsikartoja muzikinių kūrinių forma, paveikslų vaizdiniai: ypač šios tendencijos raiškios I. Šeiniaus „Marių dainoje“, kurią galima laikyti kūrybiška M.K. Čiurlionio „Jūros sonatos“ parafraze. Atskleistos sąsajos neretai padeda geriau suvokti to meto bendrakultūrinį kontekstą, atpažinti kūrybos šaltinius: M.K. Čiurlionį ir V. Krėvę suartina jų įsiklausymas į kultūrinį tautos paveldą, S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūryboje galima įžvelgti tą pačią meninę laikyseną (gamtos antropomorfizacija). Įvairiopa paties M.K. Čiurlionio kūryba yra kuo tikriausias menų dialogo paliudijimas: jo darbuose menai susilieja į viena, atsikartoja vienas kitameVytauto Didžiojo universiteta