Caras pensijų nebūtų atėmęs: kompensacijos Rusijos kariuomenės Pirmojo pasaulinio karo invalidams tarpukario Lietuvoje

Straipsnyje analizuojamas Didžiojo karo invalidų aprūpinimas Lietuvoje – Rusijos imperijos kariuomenėje per Pirmąjį pasaulinį karą suluošintų karių pastangos siekiant socialinių garantijų (pensijų) ir Lietuvos teisės aktų kismas reaguojant į teisėtus jų lūkesčius. Didžiojo karo invalidų, tapusių Lietuvos Respublikos piliečiais, socialiniame aprūpinime galima išskirti tris etapus: a) iki 1925–1926 m., b) 1926–1929 m. ir c) po 1930 m. Pirmojo pasaulinio karo Rusijos kariuomenės invalidų aprūpinimas Lietuvoje buvo nuolat vertinamas pagal kompensacijas suluošintiesiems Lietuvos Nepriklausomybės karuose, bet pensijų dydžių šioms dviem grupėms sulyginti nepavyko, nors 1925–1926 m. buvo pasiekta, kad Rusijos kariuomenės Didžiojo karo invalidų ir Lietuvos kariuomenės karo invalidų pensijos būtų lygios. Vis dėlto 1926–1929 m. susiklostė situacija, kai nepaisant to, kad pensijų skyrimo procedūros ir jų dydžiai Lietuvos ir Rusijos kariuomenių karo invalidams teisiškai buvo suvienodinti, praktikoje taikyta skirtinga tvarka. Diskriminuojamus Didžiojo karo invalidus tai piktino. 1930 m. buvo priimtas ir pradėtas taikyti siaurai karo invalidų grupei (buvusiems Rusijos imperijos kariams) skirtas įstatymas, tačiau jo taikymas, galima sakyti, tik įtvirtino 1926 m. išryškėjusias diskriminacines tendencijas ir skatino Didžiojo karo Rusijos kariuomenės invalidus, gyvenusius Lietuvoje, toliau kovoti dėl savo teisių ir aukos moralinio pripažinimo. Svarstant Didžiojo karo Rusijos kariuomenės invalidų aprūpinimą pensijomis, tarpukario Lietuvoje pasireiškė du visiškai priešingi vertinimai. Viena grupė – ją sudarė pirmiausia patys Pirmojo pasaulinio karo veteranai ir invalidai – teigė, kad, tarnaudami Rusijos kariuomenėje, Didžiajame kare jie kovojo už Tėvynę Lietuvą ir gynė jos gyventojus. Jų manymu, Didysis karas ir jų kova sudarė sąlygas Lietuvos valstybei atsikurti. Kovas dėl Nepriklausomybės jie vertino kaip Pirmojo pasaulinio karo tąsą, tad Lietuvos kariuomenės karius jie laikė savo veiklos tęsėjais. Kita grupė pabrėžė, kad sulyginti Rusijos kariuomenės Didžiojo karo ir Lietuvos kariuomenės Nepriklausomybės kovų invalidus būtų neteisinga. Tarnavimo Rusijos imperijos kariuomenėje jie nesuvokė kaip Lietuvos gynybos. Šitaip jie tarsi nepripažino ir Pirmojo pasaulinio karo svarbos Lietuvos valstybingumui atkurti. Didelę reikšmę šių dviejų požiūrių santykiui turėjo bendra politinė padėtis Lietuvoje. Parlamentinės demokratijos laikotarpiu Didžiojo karo veteranai galėjo ginti savo interesus Seime, kuris jiems tapo tribūna skleisti savajai sampratai apie kovą Didžiajame kare kaip pirminį kovos dėl Lietuvos laisvės etapą. Po 1926 m. valstybės perversmo šioji tribūna buvo prarasta, o iškovojimų, kuriuos pavyko pasiekti 1925–1926 m., vykdymą naujoji valdžia ėmė blokuoti. Karo invalidų, kaip vienos iš Pirmojo pasaulinio karo patirčių grupės, efektyvi veikla ginant savo interesus buvo įmanoma tik pliuralistinės demokratijos sąlygomis. Po 1926 m. Lietuvoje įsigalint autoritarizmui, lobistinė minėtosios grupės veikla patyrė sunkumų. Vis dėlto Didžiojo karo invalidai ir priėmus 1930 m. įstatymą dar nemanė, kad jų kova dėl socialinių garantijų sulyginimo su Lietuvos kariuomenės karo invalidais baigta. Aiškūs reikalavimai, nukreipti šia linkme, vėl ėmė reikštis XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Tai rodo, kad Rusijos kariuomenės Didžiojo karo invalidai nenustojo vilties, kad jų indėlis Lietuvoje bus deramai įvertintas, o socialinė padėtis pagerinta.This article presents an analysis of the support given to Great War invalids in Lithuania: how did veterans of the Imperial Russian army, injured during the First World War, act in order to procure social security (pensions), and how did Lithuanian legalislation change in reaction to their justified expectations. The social welfare situation of Great War invalids who became citizens of the Republic of Lithuania changed in three different stages: a) the period up to 1926; b) 1926 to 1929; and c) following the passing of a separate law on pensions for former Imperial Russian army war invalids in 1930. It was found that support for these First World War invalids in Lithuania was constantly compared to compensation for those who were injured in the Wars of Independence (1918–1920). The size of pensions for these two groups was never equal. Regardless of the fact that attempts were made to make the two types of pensions equal in 1925–1926, barely six months later, Great War invalids started receiving smaller pensions, until they were eventually suspended altogether before a separate law came into effect in 1930. In the article, the reasons for this are explained as a lack of money and political will, and the view of part of society that those injured in the First World War were "not fighting for Lithuania"