Kas yra kas? Kritinės pastabos apie šiuolaikinės lietuviškosios tapatybės sampratą

Straipsnyje siekiama ištirti, kaip lietuviškasis tautinis identitetas yra suvokiamas šalies ir tarptautiniu mastu. Autorė ištisą pusmetį gyveno šių laikų Lietuvos kaime. Žvelgdama į kasdienę kaimo gyventojų buitį, ji fiksavo ten tvyrančio tamsaus ir užguito gyvenimo rutiną, lygindama ją su savo (užsienietės) gyvenimo patirtimi. […] Miestiečių pamokymai nebraidžioti po kaimo purvynus šio straipsnio autorei aiškiai liudijo dviejų skirtingų Lietuvos įvaizdžių užsienyje egzistavimą. Pirmasis – „oficialus“ įvaizdis – švari, tvarkinga, šviesi ir visaip kitaip idealizuota Lietuva, viliojanti atvykti užsienio turistus. Antrasis įspūdis – „realus“ įvaizdis. Tai nualintas, pavargęs, pesimistiškai žiūrintis į ateitį nuošalaus Lietuvos kaimo žmonių gyvenimas. Visas šis kontrastas fantasmagoriškai išryškėja šalies valdininkų nuolat deklaruojamų europeizacijos, modernizacijos ir kitokių šviesių Lietuvos perspektyvų propagandos kontekste. Realūs paprastų žmonių požiūriai į tokius Euro-įvaizdžius, jų asmeniniai bei visuomeniniai vertinimai marginaliniame kaimo kontekste ir yra autorės mokslinių tyrimų objektas. Autorė pažymi, kad Lietuva pastaruoju metu vis labiau tampa „dviveidžio Januso“ fenomenu, kur realusis gyvenimas ir oficialusis jo įsivaizdavimas valdininkų kabinetuose skiriasi iš esmės. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvos žmonių gyvenime pastebimi identitetų hegemonijos diskursai. Nepaisant Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, paprastų jos piliečių sąmonėje dažnu atveju dar yra giliai įsišakniję sovietinio mąstymo stereotipai. Kita priešingybė – spartus „naujųjų lietuvių“ klasės formavimasis. Tai mokantys „suktis“ gyvenime jauni, veiklūs kosmopolitinių pažiūrų vyrukai, savo gyvenimą aiškiai orientuojantys į maksimalios materialinės gerovės sau kūrimą, legalaus ir nelegalaus kapitalo kaupimą, ignoruojantys dvasines ar intelektualines vertybes. […] Materialinės gerovės vardan jie be jokių skrupulų yra pasirengę atsisakyti lietuviškojo identiteto, jiems nerūpi ir pozityvaus Lietuvos įvaizdžio kūrimo reikalai užsienyje. Autorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokios gyvensenos formavimuisi daug įtakos turėjo ir kasdienio gyvenimo deformacijos sovietiniais laikais. Sovietinė propaganda nuolat akcentuodavo „naujosios visuomenės“, „naujojo žmogaus“ kūrimo idėjas. Toks žmogus turėjo parodyti „naujojo gyvenimo“ sovietinėje sistemoje privalumus, iki kurių „supuvusio Vakarų kapitalizmo“ atstovams dar labai toli... Toks „naujasis žmogus“ sovietinėje visuomenėje ir buvo suformuotas homo sovieticus pavidalu. Tai žmogus, kantriai dirbantis mistinės visuomenės gerovės sukūrimo vardan, ir vardan tokios gerovės atsisakąs bet kokių asmeninės gerovės siekių (žr. Čiubrinskas, 2000). Nauji posovietinio gyvenimo modeliai liudija siekius kuo greičiau atsisakyti minėto sovietinio gyvenimo idealų ir ieškoti kitų gerovės kūrimo būdų. Pastebimas inversinio pobūdžio gyvensenos kontrastų sukeitimas. Vietoje ankstesnės priešpriešos „modernus, šiuolaikinis homo sovieticus – archajinis, atsilikęs kapitalizmas“ atsiranda kita priešprieša: „modernus, šiuolaikinis (kapitalistinis) naujasis lietuvis – archajinis, atsilikęs homo sovieticus“. Čia aptariami kontrastai liudija istorinių gyvensenos pasikeitimų paradoksus, būdingus posovietinės Lietuvos žmonių gyvensenai – jų kasdienybei ir geresnio gyvenimo vizijoms.In this article I look at popular forms of self-representation in Lithuania, which are born out of a period of time where EUrope, EUropeanization and modernization are getting increasingly important. I argue that such discourses tend to exclude certain parts of the population and thus show a limited part of a complex picture. As I argue with an example from rural Lithuania, all Lithuanian citizens still respond to the many changes which came about with the EU and incorporate new features in their everyday life. They are, sadly enough, not the ones who get to formulate what it means to be Lithuanian in present day society