Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinė konfederacija 1734-1736 m.

Po karaliaus Augusto II mirties 1733 m. prasidėjusio tarpuvaldžio metu Lenkijos–Lietuvos valstybėje vyko kova tarp dviejų pretendentų – mirusio karaliaus sūnaus Saksonijos kurfiursto Frydricho Augusto ir ilgą laiką emigracijoje Prancūzijoje gyvenusio Stanislovo Leščinskio (Leszczynski) – šalininkų. [...] Vidaus karo metu S. Leščinskio šalininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) 1734 m. balandžio 5 d. Vilniuje demokratiniu būdu, remdamiesi vaivadijų ir pavietų konfederacijomis, sukūrė LDK generalinę konfederaciją. Tai buvo prisiekusios bajorijos sąjunga, susivienijusi ginkluotai kovai prieš Rusijos intervencinę kariuomenę ir Augustą III, kurį konfederatai paskelbė sosto uzurpatoriumi. Bendros LDK konfederatų karinės pajėgos siekė 8–10 tūkst. karių, kurias sudarė S. Leščinskiui lojali LDK reguliarios kariuomenės dalis, į konfederatų kariuomenę stoję bajorai bei jų surinkti valstiečiai rekrūtai. Tačiau šių jėgų nepakako ir konfederatų kariuomenė patyrė pralaimėjimą. 1734 m. pabaigoje didžioji jos dalis paliko LDK teritoriją ir susitelkė Lenkijos Karalystei priklausiusioje Mazovijos vaivadijos šiaurinėje dalyje bei Varmijoje, kur tikėjosi sulaukti pagalbos iš emigracijoje Rytų Prūsijoje (Karaliaučiuje) įsikūrusio S. Leščinskio. Tačiau rusų kariuomenei puolant ir ten, daugelis LDK konfederatų taip pat pasitraukė į Rytų Prūsiją, o kiti išsiskirstė. Paskutinis LDK konfederatų karinis dalinys nutraukė kovą 1735 m. gegužės mėnesį. Emigracijoje Karaliaučiuje LDK konfederacijos vadovybė tęsė savo politinę veiklą iki 1736 m. pradžios. Politiškai artima LDK generalinei konfederacijai buvo Lenkijos Karalystės generalinė konfederacija, pagal savo įkūrimo vietą dar vadinta Dzikovo konfederacijos vardu. Lenkai siūlė abiems konfederacijoms susivienyti į bendrą konfederaciją, tačiau LDK konfederatų vadovybė to nenorėjo. 1734 m. įkurtoji LDK generalinė konfederacija buvo paskutinė tokio tipo LDK bajorijos sąjunga, kuri nesusijungė su politiškai gimininga Lenkijos Karalystės generaline konfederacija. Tačiau abi konfederacijos emigracijoje glaudžiai bendradarbiavo. Po S. Leščinskio abdikacijos 1736 m. sausio 27 d, kurią paskatino Prancūzija, prasidėjo intensyvios LDK konfederacijos vadovybės derybos su Rusijos pasiuntiniu Varšuvoje H. Keyserlingu. Buvo suderintos LDK konfederacijos paleidimo sąlygos. LDK konfederatų vadams prašant, Rusijos pasiuntinys suteikė 5000 červoncų (dukatų), kad emigrantai galėtų apmokėti savo skolas Prūsijoje. [...] Prieš paleisdami LDK konfederaciją, jos vadovai ketino suderintį šį savo sprendimą su Lenkijos generalinės konfederacijos vadovybe, bet įtikinėjant Rusijos pasiuntiniui, sprendimą priėmė savarankiškai. LDK konfederacija buvo paleista 1736 m. kovo pabaigoje. Tik buvę LDK konfederatų kariuomenės vadai – regimentorius A. A. Pociejus ir M. J. Masalskis atsisakė tada pripažinti Augustą III. Tai jie padarė kartu su Lenkijos konfederatais 1736 m. kovo pabaigoje. [...] 1733–1736 m. vidaus konfliktus galutinai užbaigė 1736 m. birželio–liepos mėnesiais posėdžiavęs pacifikacinis seimas, amnestavęs konfederatus ir patvirtinęs Augusto III elekciją. Kovų metu buvo labai nualintas kraštas, daugelis buvusių konfederatų susisaistė įvairiais įsipareigojimais su Augustui III ir Respublikos reformoms priešiška Prūsija, Prancūzija. Pati valstybė pateko Rusijos priklausomybėn. Visa tai apsunkino Augusto III valdymą.This article deals with the issue of the political alliance of the nobility of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) – the activity of the General Confederation of the GDL between 1734 and 1736 focusing on issues which have not been researched properly up to now. The General Confederation of the Polish Kingdom, called the Confederation of Dzikow was politically akin to that of the GDL. The Poles proposed to form a common confederation, but the Lithuanian leadership was not inclined to do that. The General Confederation of the GDL established in 1734 was the last such organization of Lithuanian nobles, which did not join the Polish General Confederation. Nevertheless, in emigration the two confederations maintained close contacts. The internal conflicts of 1733–1736 came to an end following the Pacification Sejm in June and July 1736, which granted an amnesty to the Confederates and confirmed the election of Augustus III. Drawing on the so far untapped archival sources, the author reveals the contemporary diplomatic and military activity of Russia