Žmonės po ledu

Loreta Jakonytė straipsnyje „Žmonės po ledu“ tyrinėja Renatos Šerelytės kūrinių veikėjus. Straipsnyje plėtojama mintis, kad personažų lygmuo gali atskleisti svarbias atskiro teksto (ar visos autoriaus kūrybos) atramas, pasaulio, žmogaus ir žmonių bendruomenės koncepcijas. Šerelytės atveju tai ypač tikėtina, nes ji priklauso rašytojams, kurie į pasakojimo centrą iškelia ne įvykį, o veikėjų vidinę patirtį. Straipsnyje laikomasi Seymouro Chatmano požiūrio, kad personažai nėra gyvos, bet į gyvas panašios pasakojimo konstrukcijos; jie nėra tikri žmonės, tačiau yra daugiau negu vien formali agento funkcija, todėl juos įmanu apibūdinti vartojant žmogaus patirtį įvardijančias psichologines, moralines sąvokas. L. Jakonytės teigimu, vyraujantis vienaplanis veikėjų vyrų tipas R. Šerelytės prozoje konstruojamas, remiantis trimis veiksmažodžiais – gerti, muštis ir miegoti. Reta išimtis yra novelė „Yrimasis nesaugiais vandenimis“, kurioje mėginama įsižiūrėti į vyro vidų ir įsiklausyti į jo mintis. Pasak straipsnio autorės, R. Šerelytės moterys, kurios sudaro veikėjų daugumą, labiau varijuojamosLoreta Jakonytė in her article “Žmonės po ledu” [People under ice] examines characters from Renata Šerelytė’s writings. The article formulates claim that the level of characters can reveal important support points, concepts of the world, human, and human communities found in a particular text (or all author’s writings). In the case of Šerelytė, this is especially likely, because she belongs to writers, who bring to the centre of narration not an event, but rather internal experiences of characters. The article upholds the view of Seymour Chatman that characters are not live narrative structures, but are similar to them; they are not real human beings, but they perform more than just a formal function of an agent, for this reason it is possible to characterize them with reference to psychological, moral concepts used to describe human experience. According to L. Jakonytė, the dominant, one-dimensional type of male characters in R. Šerelytė’s prose is being constructed with the use of three verbs: to drink, fight, and sleep. A rare exception is short story “Yrimasis nesaugiais vandenimis” [Rowing in unsafe waters], where an attempt is made to peek into internal world of a man, listen on to his thoughts. According to the author of the article, R. Šerelytė’s women, who happen to form the majority of characters, are more varied