Mėnulis XX amžiaus lietuvių literatūroje

Straipsnyje nesiekiama aprėpti visų mėnulio reikšmių XX a. lietuvių literatūroje. Literatūroje mėnulis siejamas su intymiausia privatumo sfera. Romantiniam diskursui, kuris aktyviai naudoja nakties ir pasakos topiką, ypač aktualus lunarinis kodas. Patriotinėje romantinėje poezijoje į mėnulį kreipiamasi kaip į didvyriškos praeities liudininką, mirusių protėvių globėją, kuriam adresuojamos svajonės prikelti tautą ir atgaivinti šlovingas istorines tradicijas. Futuristai ir avangardistai skelbia romantinės retorikos ir leksikos ardymą. Mėnulio įvaizdis patiria desemantizavimo ir desakralizavimo transformacijas: jis nuleidžiamas arčiau žemės ir naudojamas tiesiog kaip lempa ar žibintas. Pokarinėje lietuvių literatūroje tiek emigracijoje, tiek ir kuriamoje Lietuvoje, stiprėja tendencija bėgti nuo tikrovės į vaikystės prisiminimus, ateities vizijas ar „prarasto rojaus“ utopinę erdvę, kurią dažniausiai simbolizuoja pilno mėnulio figūra, ženklinanti ir egzistencijos pilnumo turinį. Nuo sentimentalios patriotinės tradicijos atsiribojusioje emigrantų literatūroje destruktyvi žmogiška patirtis koreliuoja su tradicinių įvaizdžių desakralizavimu: pilnaties figūrą nukonkuruoja trupančio mėnulio vaizdinys, žymintis istorijos prievartą ir gyvenimo dezintegraciją. Šiuolaikiniame diskurse mėnulis funkcionuoja kaip kultūros (pavyzdžiui japoniškos) nuoroda, citata arba ornamentas. Taip pat pastebimas gotikinės tradicijos sustiprėjimas; košmarų, vilkolakių, vampyrų temos aktualizavimas. Poezijoje mėnulis vis dažniau funkcionuoja kaip mirties semantikos atstovas ir būna ženklinamas pjautuvo, dalgio, malūno, karsto, kapo figūromis.Based on the principle of figurative isotope, an attempt is made to distinguish steps in the development of the moon isotope, the unfolding of its narrative functions, and its relation to the changing rhetoric and consciousness patterns in the mosaic of different texts representing the Lithuanian discourse of the 20th century. In the domain of literary reflections, seeking proximity to the moon is a metaphoric parallel of the passion to write itself; the lunar code performs an important function in the discourse manifesting personal emotions. The moon figure is eliminated from the romantic discourse, produced by priests; in the case of neo-romantic and futuristic poetry and the moon image undergoes the transformations of "desemantisation" and "desacralisation". The post-war Lithuanian prose shows the growing trend to escape the reality by retreating to the utopian realm of the "the lost paradise". It is a prominent trend in the Lithuanian agrarian prose to attribute the role of a protector of the spiritual values of the nation that are on the brink of extermination to the moon. The relation of the dialectics of love with the change of moon phases is characteristic of women's poetic discourse. The exile writers should choose the dynamic metaphor of the crumbling moon in order to express the constraints of the history. Lithuanian authors reflecting the experience of the war years would opt for the images of the moon ring or a narrowing circle. The crumbling moon metaphor is more popular with the Lithuanian literature where the monolith of the faēade culture began to collapse in the reality. The moon figure in the post-modern discourse usually signifies semantic pluralism