Už Rašytojų sąjungos susirinkimų durų

Straipsnyje nagrinėjama viena svarbiausių sovietmečio literatūros institucijų – Lietuvos SSR Rašytojų sąjunga (RS). Įprastai istorikų dėmesys koncentruojasi į rašytoją sovietmečiu, o Rašytojų sąjunga, kaip institucija, paliekama nuošalyje. Teigiama, jog yra reikalingi tyrimai, kurie analizuotų RS susiklosčiusias situacijas, jos narių laikyseną ir galimus pasirinkimus, todėl šiame straipsnyje iškeliama idėja, kad kaip vieną iš daugelio galimų strategijų, XX a. šeštame dešimtmetyje egzistavusių RS, galime įvardyti laukimą. Remiantis „laukimo“ idėja, analizuojama Rašytojų Sąjunga ir šioje institucijoje vykęs kasdienis gyvenimas nuo Stalino mirties 1953 m. iki 1964 m. Atliktas tyrimas atskleidė, kad Rašytojų Sąjungos narių elgsena ir pasirinkimai sovietmečiu gali būti įvertinti ne tik pagal įprastą perspektyvą (pasipriešinimas–prisitaikymas–kolaboravimas), bet taip pat įmanoma identifikuoti tam tikras Rašytojų Sąjungos narių elgesio strategijas. Jomis laikomi nagrinėjamo individo literatūros ar kitoje srityje atliekami veiksmai, susiję su praktiniais sprendimais arba žaidimo pajautimu. Išskirtos rašytojų veiksmų strategijos - kiekvieno agento pasirinkta reakcija į kasdienes ir rutinizuotas praktikas, kurios apibrėžia kasdienį gyvenimą. Kaip viena iš elgsenos strategijų straipsnyje buvo išskirtas laukimas, paremtas įsitikinimu, kad geriausia ėjimus atlikti tada, kai sprendimo sėkmė yra garantuota