Profesorė Vanda Zaborskaitė: kodėl klasika?

Vanda Zaborskaitė (1922–2010) was a famous literary critic and the author of a fundamental monograph about the prominent Lithuanian poet Jonas Mačiulis-Maironis (Maironis, 1968, 1987). Vanda Zaborskaitė wrote during the period of Soviet occupation, when Marxist criticism was obligatory. She used the sociological method as interpreted by Marxism, but she never accepted its philosophical determinism. She considered it important to put a literary work in the contextual frame of the literary history; however, she did not accept the view according to which literature is ruled by the laws of the social and cultural history. The philosophical position of Vanda Zaborskaitė was modernisation of the classical literary criticism, which is a tradition of the literary study sourced from the times of Aristotle’s Poetics. A characteristic of this tradition is reliance on the deep ordered structures observed in literary works. Vanda Zaborskaitė investigated such deep literary structures (images and their constellations) as codes of individual artistic self-awareness. In the opinion of the researcher, the pinnacles of literary art are those works which, by employing aesthetic persuasion, interpret the classical ideas of the Western world: the ideas of the absolute value of the personality, freedom, and the primate of the spirit. Professor Vanda Zaborskaitė researched the Lithuanian classic authors during the years of Soviet occupation, and did this in such a way that her works promoted the classical literature along with the classical values.Vanda Zaborskaitė (1922–2010) – iškili literatūrologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė ir literatūros profesorė, paskelbusi fundamentalų veikalą apie Joną Mačiulį-Maironį (Maironis, 1968, 1987), poezijos interpretacijų knygą Eilėraščio menas (1965, 2002), vadovėlių vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, sudariusi svarią verstinę estetikos ir literatūros teorijos antologiją Poetika ir literatūros estetika (I d. 1978, II d. 1989), išleidusi straipsnių rinkinį Tarp praeities ir dabarties (2002) ir kt. Zaborskaitė rinkosi tirti lietuvių literatūros klasikos kūrinius. Šiuo straipsniu aiškinamasi tyrėjos filosofinės prielaidos ir klasikos pasirinkimo motyvacija. Atsakymų ieškoma pirmiausia Zaborskaitės tekstuose. Daroma išvada, kad Zaborskaitės pasirinkimą tirti klasiką didele dalimi motyvuoja jos kaip tyrėjos vertybinė pozicija ir literatūros samprata. Literatūrą mokslininkė suvokė kaip meninę žmogaus ir pasaulio apmąstymo formą ir moderniai (atsižvelgdama į naujosios kritikos, fenomenologinės hermeneutikos principus) saugojo meno kūrinio autonomiją. Dėmesio centre laikydama literatūros kūrinį, Zaborskaitė siekė tirti kūrinio ir jo prasmę aiškinančių kontekstų visumą; tyrinėdama literatūros kontekstus, žvelgė ne tik į jų poveikį literatūrai, bet ir priešinga kryptimi – kaip literatūra veikia neliteratūrinę tikrovę. Literatūros meno viršūnėmis tyrėja laikė kūrinius, kurie su estetine įtaiga interpretuoja klasikines Vakarų pasaulio idėjas: asmenybės absoliutaus vertingumo, laisvės, dvasios primato suvokimą. Klasikines laiko patikrintas vertybes Zaborskaitė suvokė kaip likimiškai svarbias individo dvasios ir tautos kultūros būčiai. Šias vertybes interpretuojančią literatūrą ji savo tyrinėjimais propagavo sovietmečiu ir saugojo nuo nuvertinimo Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę