Liaudininkų visuomenės raidos teorija ir jos marksistinė kritika Lietuvoje (1917-1940)

The principal statements of the Populists (Liaudininkai), eclectic theory on social development as well as their criticism by Lithuanian Marxists who exposed the petite bourgeois nature of the above theory, its unscientific character, are considered in the article. The fundamental principle of the Populists – the greatest happiness possible for the majority of people and its reflection in economic, social, and political aspects of the theory is discussed. A conclusion on impossibility of realization of the above principle in a class society is drawn in the article.Straipsnyje apžvelgiama liaudininkų visuomenės raidos teorija ir jos marksistinė kritika Lietuvoje 1917–1940 metais. Liaudininkai visuomenę traktavo kaip daugiau ar mažiau harmoningą socialinį organizmą. Socialinės politikos srityje liaudininkai pasisakė už socialines reformas, užtikrinančias darbininkams žmoniškas pragyvenimo sąlygas. Laikydami privatinę nuosavybę objektyvia visuomenės pažangos ir gerovės sąlyga, jie pagrindinį dėmesį skyrė teisingam turtų paskirstymui ir kooperacijai. Gindami ir propaguodami buržuazinės demokratijos laisves, liaudininkai kartu pripažino jų nepakankamumą socialiniam teisingumui įgyvendinti. Dėl to kartu su politinės demokratijos lozungais jie kėlė ir ekonominės demokratijos reikalavimus. Liaudininkų teorijoje valstybės demokratiniai institutai buvo suvokiami kaip nepriklausomi nuo gamybinių santykių ir net formuojantys ekonominę visuomenės struktūrą. Lietuvos marksistai nepateikė išsamios ir visapusiškos liaudininkų teorijos kritikos. Atskirus šios teorijos teiginius kritikavo tik Z. Angarietis, kiti marksistai apsiribojo liaudininkų politinės veiklos kritika