Įžvalgos apie rytų baltų subjunktyvo diachroniją

Straipsniu siekiama aptarti subjunktyvo (taip pat vadinamo optatyvu ar kondicionaliu) diachroniją rytų baltų – lietuvių ir latvių – kalbose. Straipsnyje parodoma, kaip abiejų kalbų – ypač senosios lietuvių, senosios latvių bei dabartinės lietuvių kalbos tarmių – subjunktyvo paradigmos atspindi pirmines konstrukcijas, paremtas infinitinėmis veiksmažodžio formomis: supynu (pvz., lie. dúo-tų, la. duô-tu, plg. pr. dā-tun, s. sl. da-tŭ ) ir bendratimi (pvz., lie. dúo-ti, la. duô-t, plg. pr. dā-t, s. sl. da-ti). Sistemiškai palyginus baltų ir slavų kalbų duomenis, matyti, kad dauguma lietuvių ir latvių subjunktyvo paradigmos formų yra kilusios iš dviejų rytų baltų prokalbės konstrukcijų, kurių abi susidėjo iš atitinkamo veiksmažodžio supyno ir jungties (liet. būti, la. bût) formų: (a) supynas susiliejo su jungties esamojo laiko formomis, (b) supynas susiliejo su jungties būtojo laiko formomis. Viena reikšminga išimtis – lietuvių kalbos heteroklitinė 1 sg. forma, kilusi iš tos pačios konstrukcijos kaip ir latvių debityvas. Likusi straipsnio dalis skiriama antrinių subjunktyvo formų atsiradimui dabartinėse lietuvių tarmėse (ypač aukštaičių šnektoms pietų ir rytų Lietuvoje). Nagrinėjama, kiek šios formos atspindi reguliarių diachroninių procesų – (proporcinės) analogijos ir garsų kitimo – sąveiką. Pristatomos išvados yra svarbios bendrai abiejų rytų baltų kalbų morfologijos ir fonologijos priešistorei.This article intends to shed light on the diachrony of the subjunctive mood (also labelled optative or conditional) in the two East Baltic languages Latvian and Lithuanian. It is demonstrated to what extent the subjunctive paradigms in both languages – especially Old Lithuanian, Old Latvian and modern Lithuanian dialects – reflect original source constructions based on infinitival verb-formations, namely the supine (e. g. Lith dúo-tų, Latv duô-tu, cf. Old Prussian dā-tun, OCS da-tŭ) and the infinitive (e. g. Lith dúo-ti, Latv duô-t, cf. OPr dā-t, OCS da-ti). The systematic comparison of Baltic and Slavic evidence indicates that most forms of the Lithuanian and Latvian subjunctive paradigms go back to two Proto-East-Baltic source constructions that both contained the supine of a respective verb and forms of the copula (Lith būti, Latv bût): (a) the supine joined with present tense forms of the copula, and (b) the supine joined with past tense forms of the copula. One remarkable exception is a heteroclitic 1sg. form in Lithuanian that is shown to share a common source construction with the Latvian debitive. The remainder of the article is dedicated to the emergence of secondary subjunctive forms in modern Lithuanian dialects (especially Aukštaitian dialects in the South and East of Lithuania). It is discussed to what extent these forms reflect the interplay of regular diachronic processes, namely (proportional) analogy and sound change. The findings presented in the discussion have interesting implications for the common morphological and phonological prehistory of both East Baltic languages. Keywords: Indo-European linguistics; East Baltic; Lithuanian; Latvian; historical phonology; historical morphology; comparative dialectology; grammaticalization; infinitive-based mood; subjunctive