Lietuva ir tarptautinė teisė

Karinės okupacijos samprata, jos režimas ir kiti susiję klausimai tarptautinėje teisėje buvo įtvirtinti XIX a. pab. Straipsnyje aptariami du karinės okupacijos kriterijai: 1) teritorijos užėmimas kariuomene; 2) kariuomenės sugebėjimas veiksmingai valdyti teritoriją. Baltijos valstybių okupacijos iš dalies neatitiko šių kriterijų: okupantai sąmoningai siekė išvengti okupacijos teisės taikymo, grasindami jėga sudarydavo okupuojamųjų valstybių sutikimų regimybes. Vertindama 1939 - 1940 m. įvykius tarptautinė teisinė praktika, jurisprudencija ir doktrina suformulavo kvazikarinių okupacijų sampratą, kuri ir apėmė atvejus, kai okupacijai nesipriešinama, kai tarp valstybių neskelbiama oficiali karo būklė ir kai okupantas valdo ne per ginkluotąsias pajėgas, o per įvairius kitus mechanizmus veiksmingai įgyvendindamas užgrobtos teritorijos kontrolę. Daugumos doktrinos atstovų nuomone, kvazikarinių okupacijų atveju taikoma teisė yra tapati karinės okupacijos teisei. Autoriaus teigimu, Rusijos doktrinos atstovų ir oficialios pozicijos dėl Baltijos valstybių okupacijos neigimo, paremtos daugiausia tik gramatiniu tarptautinės teisės normų aiškinimu, nėra pagrįstos. Jose nepagrįstai sureikšminamas karo būklės kriterijus, susiaurinamas efektyvios kontrolės interpretavimas, ignoruojama tai patvirtinanti praktika ir doktrina. Tad nors Baltijos valstybių, taip pat ir Lietuvos okupacija nebuvo klasikinė karinė okupacija, tačiau tai nepanaikina nei šios okupacijos neteisėtumo fakto, nei neįteisina jos padarinių - neteisėtos Baltijos valstybių ir Lietuvos aneksijos 1940 m.The concept of military occupation, its regime and other related issues were embedded in the international law at the end of the 19th c. The article discusses two criteria of military occupation: 1) territorial military occupation; 2) the ability of military forces to efficiently manage the occupied territory. The occupations of the Baltic States do not fully meet these criteria: the occupants avoided applying occupational law, and forced the occupied states to maintain a semblance of their consent. When evaluating the events of 1939–1940, the international legal practice, jurisprudence and doctrine developed a concept of quasi-military occupations, which covered those cases, when no resistance to occupation was observed, no martial law between states was officially announced, and the territory was governed not through the occupant’s military forces, but through other mechanisms aimed at efficient control of occupied territories. A great many of representatives of the doctrine believe that the law applied in cases of quasi-occupation is equal to the law applied in cases of military occupation. According to the author, the denial of the occupation by Russian representatives of the doctrine and its official position with regard to the occupation of the Baltic States are merely based on the grammatical interpretation of norms of international law, and they are not justified. It overestimates the criteria of martial law, narrows down the interpretation of efficient control and ignores the practice and doctrine confirming it. Therefore, although the occupation of the Baltic States was not a classical military operation, it does not repeal the illegal nature of this occupation and it does not justify its outcome