Lietuvos laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimai ir MGB agentų smogikų bylos

Nustatant 1944-1955 m. ir vėliau kovojusių Lietuvos partizanų statusą reikėtų iš esmės remtis tais tarptautiniais ginkluoto konflikto ir tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniais, kurie jau tuo metu buvo laikomi paprotiniais tarptautinės teisės šaltiniais: 1899 ir 1907 m. Hagos II ir IV konvencijomis dėl karo įstatymų ir papročių, Ženevos 1929 m. konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių mūšio lauke sąlygų pagerinimo bei Ženevos 1929 m. konvencija dėl elgesio su karo belaisviais. Lietuvos partizanai laikytini kombatantais, t. y. teisėtais karo veiksmų dalyviais pagal tarptautinėje teisėje taikomus kriterijus, išdėstytus anksčiau minėtose Hagos konvencijose. Nors Hagos konvencijose tiesiogiai ir nekalbama apie partizaninio judėjimo dalyvius, tačiau valstybių praktika Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat Niurnbergo 1945 m. tribunolo nuosprendis leidžia teigti, kad tuo metu jau galiojo paprotinė norma, pagal kurių partizaninių judėjimų dalyvius galima priskirti kombatantams. Agentų smogikų taikyti kovos su partizanais būdai pagal tarptautinę teisę laikytini karo nusikaltimu. Pagal požymius agentų smogikų veikla labiausiai atitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 112 straipsnyje nurodyto nusikaltimo „Uždraustų karo priemonių naudojimas“ dispoziciją. Tačiau ši BK norma negali būti taikoma atgaline data, be to, keliant bylas agentams smogikams, jos iš viso nebuvo BK, todėl pagal jų kvalifikuoti agentų smogikų veiksmų negalima.When defining the status of Lithuanian partisans fighting in 1944–1955 and later, one should primarily refer to legal sources of international armed conflict and international humanitarian laws, which, at that period, were considered as sources of custom law: Hague Conventions (II, IV) of 1899 and 1907 with respect to the Laws and Customs of War on Land, Geneva Convention of 1929 for the Amelioration of the Condition of the Wounded and Sick in Armies in the Field and Geneva Convention relative to the Treatment of Prisoners of War. Lithuanian partisans were considered as combatants, i.e. official participants in armed activities, in line with the criteria applied in the international laws and specified in the above Hague conventions. Although the Hague conventions do not speak directly about participants of partisan movements, the practice of states during World War II as well as the verdicts of the Nuremberg Tribunal lead to the assumption that customary norms, pursuant to which members of partisan movements were considered as combatants, had already been in force. Pursuant to the international laws, the methods of war with partisans applied by storm-troopers were considered as war crimes. The character of storm-troopers’ activities best correspond to the definition of the crime “Use of Prohibited Means of Warfare” specified in Article 112 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. However, these norms of the Criminal Code cannot be applied retroactively, and, in addition, they did not exist in the Criminal Code when instituting proceedings against storm-troopers, therefore, activities of the latter cannot be quailed pursuant to these norms