Sacred sites

Straipsnyje analizuojamos pagonių šventos vietos Lietuvoje: kalvos, medžiai, akmenys ir šaltiniai. Susidomėjimas senosiomis baltų šventvietėmis prasidėjo XIX a. pabaigoje, kuomet pradėta rinkti apie jas įvairi informacija. Visos šventvietės turi vardus, kurie iki šiol kinta ir dažnai nebeatpažįstami, taip pat dalis pagonių šventviečių tapdavo krikščionybės kulto vietomis. Šventvietes leidžia identifikuoti plačiai paplitęs lietuviškas žodis „alkas“, reiškiantis šventą giraitę ar aukojimo vietą. „Alko“ vardu vadinamos kalvos, miškai, ežerai, pavieniai medžiai, akmenys, šaltiniai ir kt. Daugiausia kalvų fiksuojama Vakarų Lietuvoje, kiti objektai dažnesni Rytų Lietuvoje. Šventieji miškai buvo vadinami „gojais“, o toks miškų vardas fiksuojamas daugiau nei 500 vietovėse. Aiškiau identifikuojamos šventomis laikytos kalvos, kurios dažnai sutapo su piliakalniais. Apie 100 laukų ir pievų turi „Alka“ vardą, taip pat fiksuojamos šventos pelkės, ežerai ir kiti objektai, kurie dažnai buvo šalia šventų miškų ir kalvų. Taip pat žinoma 30 upių, ilgesnių nei 5-10 km, kurios vadinamos „Alka“ - dažniausiai teka šalia šventų kalvų Vakarų Lietuvoje. Taip pat daugiau nei 50 upių, ilgesnių nei 15-25 m. ilgio, vadinamos „Šventoji“. Šventais laikyti akmenys vardu „Stabas“ žinomi visoje Lietuvoje ir naudoti įvairiems ritualams atlikti. Šiuo metu daugiausia šventais laikytų akmenų nešioja Velnio vardą, siejamo su požemių dievybe Velinu. Archeologų dėmesio daugiausia sulaukė cilindro formos su plokščiu paviršiumi šventieji akmenys